2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

'12 rugsėjis


Reikia atsigauti, atsibusti. Kada nustojau būti savimi? Elgiuosi kaip visiška lengvabūdė, pirmiau padarau, tada pamąstau, arba visai nieko nedarau, tada visai niekur nejudu, nei pirmyn, nei atgal. Jaučiausi, kaip tas teniso kamuoliukas, šokinėju, blaškausi visai be vietos. Esu tokia pasiklydusi. Pati nuo savęs slepiu savo veiksmų arba inercijos pasekmės, bet jei žaidžiu slėpynes su savo protu, tai dar nereiškia, kad gyvenimas neužmoka už neteisingus sprendimus. Galbūt reikėtų susimąstyti  ką galvoja kiti apie mane, kieno nuomonė man įdomi, o kurie žmonės yra teisūs, ir kurių nuomonė tikrai reikšminga. Esu visiškai palaida bala ir neįsivaizduoju kaip susiimt.
Kažkada buvau tvirta, buvau radusi klajonių uostą savyje, kartais nuklysdavau nuo kurso, bet dabar mano kompasas galutinai įmagnetintas, neskiriu kas yra taip, kas yra ne ir kas yra šlamštas. Turėčiau pergeneruoti vertybes, kibti į darbą ir išsikuopti gyvenimą, bet trūksta pagreičio, vidinės jėgos taip pametė savo krypties vektorius, kad susidariusi atstojamoji lygi nuliui. Negi nėra kelio į priekį? Gal galiu kažką pakeisti, o gal ir esu nevykelė be projekto, be ateities?
Kelrodę žvaigždę užsnigo rožinės snaigės, kai meilės žiedai ištirpo, liko tik purvas. Be proto tirštas ir klaidus. Trūksta tik milžiniško minotauro, kuris saugotų pražūties pinkles nuo vilties. O gal jis ir yra. Aš juk pažvelgus į pasidabruotą stiklo plokštelę matau pabaisą, tik nesuprantu kuo ji minta, mano bevertės egzistencijos paskutiniais leisgyviais syvais ar kitų džiaugsmu, kurį pagrobiu idiotiškais poelgais. Gal galų gale laikas susimąstyt ir apie kitus, juk jau senokai gyvenu ne viena. Iš pat pradžių to bijojau, aš nemoku bendrauti, nemoku elgtis su žmonėmis, reikėjo pasirinkti atsiskyrėlės dalį, nors ir brangią, bet ne tokią kenksmingą.
Man dabar tikrai reikia draugo. Dar per anksti žadinti tuos, kurie toli, jau per vėlu kažką sakyt tiems, kurie arti. Prašau kompanjono, kuris turėtų žemėlapį ir mokėtų skaityti žvaigždžių takus. Prašau sielos, kuri padėtų išlipt iš duobės. Galbūt esu tik aklas kurmis, bandantis išsikapanoti iš skylės žemėje, bet reikia kažką daryti. Gal bemiegė naktis prabudins į letargą įsikibusią sielą. Ei, žmogau, prabusk, nes tuoj pamirši kaip reikia būti savimi, kaip reikia būti žmogumi.