Reikia atsigauti,
atsibusti. Kada nustojau būti savimi? Elgiuosi kaip visiška lengvabūdė, pirmiau
padarau, tada pamąstau, arba visai nieko nedarau, tada visai niekur nejudu, nei
pirmyn, nei atgal. Jaučiausi, kaip tas teniso kamuoliukas, šokinėju, blaškausi
visai be vietos. Esu tokia pasiklydusi. Pati nuo savęs slepiu savo veiksmų arba
inercijos pasekmės, bet jei žaidžiu slėpynes su savo protu, tai dar nereiškia,
kad gyvenimas neužmoka už neteisingus sprendimus. Galbūt reikėtų susimąstyti ką galvoja kiti apie mane, kieno nuomonė man
įdomi, o kurie žmonės yra teisūs, ir kurių nuomonė tikrai reikšminga. Esu
visiškai palaida bala ir neįsivaizduoju kaip susiimt.
Kažkada buvau tvirta,
buvau radusi klajonių uostą savyje, kartais nuklysdavau nuo kurso, bet dabar mano
kompasas galutinai įmagnetintas, neskiriu kas yra taip, kas yra ne ir kas yra
šlamštas. Turėčiau pergeneruoti vertybes, kibti į darbą ir išsikuopti gyvenimą,
bet trūksta pagreičio, vidinės jėgos taip pametė savo krypties vektorius, kad
susidariusi atstojamoji lygi nuliui. Negi nėra kelio į priekį? Gal galiu kažką
pakeisti, o gal ir esu nevykelė be projekto, be ateities?
Kelrodę žvaigždę užsnigo
rožinės snaigės, kai meilės žiedai ištirpo, liko tik purvas. Be proto tirštas
ir klaidus. Trūksta tik milžiniško minotauro, kuris saugotų pražūties pinkles
nuo vilties. O gal jis ir yra. Aš juk pažvelgus į pasidabruotą stiklo plokštelę
matau pabaisą, tik nesuprantu kuo ji minta, mano bevertės egzistencijos
paskutiniais leisgyviais syvais ar kitų džiaugsmu, kurį pagrobiu idiotiškais
poelgais. Gal galų gale laikas susimąstyt ir apie kitus, juk jau senokai gyvenu
ne viena. Iš pat pradžių to bijojau, aš nemoku bendrauti, nemoku elgtis su
žmonėmis, reikėjo pasirinkti atsiskyrėlės dalį, nors ir brangią, bet ne tokią
kenksmingą.
Man dabar tikrai reikia
draugo. Dar per anksti žadinti tuos, kurie toli, jau per vėlu kažką sakyt
tiems, kurie arti. Prašau kompanjono, kuris turėtų žemėlapį ir mokėtų skaityti
žvaigždžių takus. Prašau sielos, kuri padėtų išlipt iš duobės. Galbūt esu tik
aklas kurmis, bandantis išsikapanoti iš skylės žemėje, bet reikia kažką daryti.
Gal bemiegė naktis prabudins į letargą įsikibusią sielą. Ei, žmogau, prabusk,
nes tuoj pamirši kaip reikia būti savimi, kaip reikia būti žmogumi.