'12 balandis

Problemos, tai klausimai, tik į juos reikia laiko atsakyti. Į vienas problemas atsakome teisingai, į kitas - klaidingai. Bet kas man pasakys kas yra teisinga, o kas ne? Kiekvienas kelias lemia savas pergales ir pralaimėjimus. Mano teisėjas - sąžinė, nes tik ji viena Dievo balso atgarsis. Pakankamai šykštus, lyg alkanas neapsiplunksnavęs paukštis, cypiantis sielai tiesos ir gėrio, o jei netyčia parenki egoizmą ar klastą, jis išauga į piktą vanagą draskantį širdį ir lyg demonas apsėdantį mintis - mea culpa, mea proxima culpa...

Ir pasaulio tragedijos epicentre puikuojasi retoriniai klausimai, kurie išlekia garso aidu iš minties labirintų, nes atsakymas paslėptas minotauro prieglobsty. Sofistai prisijaukino mitinį budelį, bet kaip patikrinti, ar atsakas bent artimas tiesos šviesai? Ar labirinto sargas, net nematęs paukščio skrydžio gali žinoti sąžinės galią?

http://www.youtube.com/watch?v=OnTelUJrDhc

spaliukas '12

Jei saulė būtų kamuoliukas, žaisčiau su ja kasdien. Ridinėčiau, bumsėčiau, apglėbčiau ir mesčiau į viršų... Jei debesyse pamesčiau saulę, papūsčiau vėjo gūsį, kad vėl surasčiau draugę. Jei saulė pabėgtų nuo manęs, mane aplankytų jos brolis lietus. O lietų bučiuočiau... Su juo nepažaisi, jis skirtas meilei. Jau ne kartą ir ne du, kai mylimasis pasipildavo iš dangaus, jei tik manęs neįkalindavo stogas, atlenkdavau galvą į viršų ir leisdavau lašams kristi, priglusti prie mano veido, plaukų, delnų ir lūpų. Tokia mūsų meilė, atiduodu save lašų srautui, o tu leidi atsigerti dalelę tavęs... O jei užpuola žiema ir mano meilė pakeičia rūbą, žaviuosi sniego ruoželiais, nes tai primena mano svajonių meilę 

http://www.youtube.com/watch?v=C8QJmI_V3j4

'12 spalis

Apsikraunu materijos barikadomis. Bandau sustingdyti savo sielą ledkalnio kepurėlės viršūnėje. Stengiausi tapti švyturiu, bet tavo laivo horizonte nematyti. Kartais vienišas vienišas žiburio šešėlis pasivaidena mano vandenyse, bet man to vargiai užtenka. Vietoje kentauro proximos kartais pabyra jonvabaliai, o kartais tik žvaigždžių dulkės. Kad ir ką išplauna jūra, surenku kiekvieną trupinėlį ir ir lipdau tiltą. Norėčiau, kad tiltas vestų pas tave, bet kol kas, regis, tai tik paminklas mano vienatvei. Mano širdis gali pakelti ne vieną akmenį, bet ji jau pavargo. Žiburio šviesa vis blanksta, nes tavo akių šviesa nenori paglostyti mano akių lėliukių. Vis laukiu... Kaip sapne. Lyg kiekviena viltis lyg puodelis. Laukiu kol įpilsi arbatos, bet tu nepasirodai, puodeliai, vienas po kito vis slysta iš mano bevalių ir iš vienišumo sustingusių plaštakų... Puodelių eilė artėja prie begalybės, bet net ir begalėje piešiamos ribos. Pasiekiu kritinį tašką ir vietoj puodelio iš pirštų, išslysta žemė iš po kojų. Krentu. Būtų dar neblogai, jei tai būtų tvirta žemė, bet tai tik puodelių duženos... Šukės suardo mano odą, kraujo gijos srūva mano kūno milimetrais. Kiekvienas lašas susibėga su duženomis ir nanosekundžių taktu šoka mirties valsą. Aš nebeguliu šukėse. Aš plaukiu savo širdies kapinių jūroje. Mano lavonas pritraukia žemės grumstelius ir tampu sala. Baltas paukštis nukrenta ant manęs. Man skauda, bet išauginu sužeistam robinzonui medį, kad jis apsisaugotų nuo audros. Praslenka kiek laiko... Paukščio sparnai išgyja ir jis išskrenda. Apie jį man primena tik medis. Tačiau jei paukštis neatskris palaistyti medžio, tas medis lėtai ir skausmingai žus...

http://www.youtube.com/watch?v=WzSayxVM_E0