2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

'13 balandis (III)

Vėl pagaunu save mąstančią apie mirtį. Einu į tamsą, leidžiuosi žemyn. Atsigręžiu per petį, dar matau dulksną, iš kurios atžengiau. O kas jei durys užsivertų? Aš šaukčiau, o nieks negirdėtų mano raudos. Visi pamirštų kaip aš noriu gyventi. 
Įkvepiu šešėlių. Nuspalvinu skruostus ryžtu. Ir sugrįžtu. Dulksna užaugo į pavasario lietų. Negi meilės? O kas ta meilė? Argi aš nemyliu, jei tiesiog išgyvenu?  Išgyvenu širdies kauksmus į pilantį. Išgyvenu vaikiškus puolimus į rūką. Išgyvenu naktines klajones ir sielos pasivaikščiojimus.
Lašai krenta į mano veidą, o aš su šypsena laukiu dar. Šypsena. Lašas lašas lašas mažas lašas laimės. Atrodo taip paprasta. 
Gyvenimas nėra sudėtingas, tik mes jį tokiu padarome. O sudėtingiausias dalykas - žmonių santykiai. Tikra painiava.
Norisi atverti sielos langus, kad įkvėpčiau gryno oro, bet stiklas nepajudinamas. Glaudžiu kaktą prie permatomos sienos ir vaizduojuosi sau esanti laiminga. O gal tokia ir esu, tik nepastebiu. Jei sugebu pražiopsoti viliojančias akis, ar galiu pasitikėti savimi?
Plaukiu pasroviui ir tikiuosi atplaukti. Pagaliau suprasti, kad mano ir tavo nėra, esam mes.
Gal blogas laikas. Gal netinkama vieta. o kaip žinoti ar tai tas, kuris tave papildys? Tas, kuriam patikėsi daugiau nei savo širdį?