 |
| Purpuriniai Anykščiai |
Apie klevo šakas, pienių pūkus ir rasos lašelius.
Mik.Miegok. Kol saulė užkils virš bambos, kai
spinduliai bučiuos kojų pirštukus ir kol išseks
žodžių gija mana, aš užmigsiu šalia.
Kai šviesos kasa ado dangaus žvaigždes, purpurinės šakos supa mane. Pirmyn, atgal. Žemyn, aukštyn. taip, gyvenam vieną kartą, bet kas skaičiuoja? Žemynos žvilgsnis trunka dvi sekundes, o mes skaičiuojam gyvenimus? Aš būsiu kate, skaičiuot daugiau devynių man užteks, paliksiu kitiems. Juk mes niekur neskubam. Suspėjau įsimylėt tave. Gal ir tavyje kažką pabudinau. Jei naują rytą, traukis nuo dėžės kalėjimo ir bėk į muziką. Muzika vienintelė laisvė. Nenuvalkiota ir be įsipareigojimų. Gal nusipiešiam tokią laimę?
