Apskritai pati koncepcija "šventė" man yra kažkuo atstumianti. Vien todėl, kad kažkas pasakė prieš daugelį metų, kad laikas švęsti, mano sieloje turėtų įsijungti kažkoks jungiklis ir įsijungti "ŠVENTĖ" rėžimas? Nemanau. Galit mane vadinti praradusia vertybes ar moralės normas, bet nematau prasmės jaustis laiminga, džiugia ar panašiai dėl realiai jokios priežasties. Skaičius kalendoriuje nėra priežastis mano laimei.
Man laimę atneštų šeimos sveikata, ramybė, darna, mano pačios širdies harmonija. Jokių skolų, reikalo ar pastangų kažkam įtikti ar paklusti kažkieno tampomoms virvutėms. Nesu marionetė.
Ir visgi, turiu šokti pagal bendras taisykles. Reikia paruošti dovanas artimiesiems, stalą ir namus šeimai. Ne todėl, kad man rūpėtų reklamų skelbiamos nuolaidos ar kišamos šventės priedermės. Man rūpi žmonės, dėl kurių stengiuosi. Jei jie užsiliūliavę šventės euforijoje, tebūnie. Gal aš sugedusi, kad nejaučiu švenčių, bet dar ne tiek, kad nesugebėčiau nukąsti maištautojos liežuvio ir šypsotis žmonėms, kuriuos myliu.
Naujiesiems metams norėčiau laisvės.
Man tobulas sutikimas būtų kelionė.
Pilnas bakas degalų, geriausi draugai ir vaikinas šalia, apsnigti keliai, tamsus dangus ir automobilio žibintai. Per vieną vakarą norėčiau apkeliauti bent kelias kompanijas sutinkančias Naujus Metus. Pabūti su jais, palinkėti nuoširdžiausio gėrio ir vėl judėti. O prieš pat vidurnaktį, kur nors pusiaukelėje arba tiesiog geroje vietoje: ant užšalusio ežero, kokio kalno, vietos, kur gerai matosi fejerverkai ar prie laužo - išsitraukti porą butelių šampano, stipriai apkabinti ir pabučiuoti savo mylimąjį, iššauti šampaną, apkabinti savo draugus, atsigerti šampano, pasivoliot sniege ir su mieliausia kompanija įgriūt į savus ar draugų namus ir leisti muziką, šokti, dainuoti, gerti ir bučiuoti savo mylimąjį, kol visi sumigtume šiltai, giliai ir saldžiai.
