Jos nėra jau dešimt metų.
Ji dingusi. Pasiilgau jos.
Pažįstu Juliją nuo pat
vaikystės. Išdykusi maža mergaitė išaugo į žydinčio grožio paauglę. Jos
banguoti plaukai vilnijo žemiau menčių, jos garbanos man visad priminė
rudenėjančio lauko lauko rugių jūrą. Troškau būti tos jūros Poseidonu. Deja...
Žinoma, jos sielos indas buvo be priekaištų, nendrės figūra su afroditiškais
išlinkimais. Tačiau niekas negalėjo prilygti jos akims: žalsvas mėlis sugebėjo
pažvelgti į kiekvienos sielos gelmes. Ji visur sugebėdavo įžvelgti gėrį, net
per visokias nesąmones.
Nuneštas į prisiminimų jūrą
vos pastebėjau, kad ateina Benediktas. Platūs pečiai skrodė sau kelią tarp
kapų. Jis eidavo savotiška lokio eisena, atrodė grėsmingai, bet buvo geros
širdies ir linksmų plaučių. Gal dėl to mano nendrelė įsimylėjo šią spintą.
-
Sveikas, - jis ištiesė leteną pasisveikinti.
-
Labas, dar gyvas...
-
Juk žinai, kad šiandien jau dešimt metų...
-
Aišku, kad žinau, net saulė šviečia taip pat
kaip tą dieną...
-
Taip, lygiai taip pat, bet turim gyventi toliau,
Rimai
-
Atrodo sulaukėm viešnios.
Viktorija net ir
šviesiausią vasaros dieną atrodė lyg šešėlis. Tik nuo jos žvilgsnio niekur
negalėjai pasislėpti. Jis verdavo tave kiaurai. Tik atvirkščiai nuo Julijos
safyrinio žvilgsnio, Viktorija palikdavo tavo širdyje juodą naktį vietoj
šilumos. Vaikai gatvėje ją vadino ragana. Suaugę neoficialiai taip pat. Visi
jos bijojo, užtekdavo jos vienintelio žvilgsnio ir visi išsilakstydavo.
Link mūsų ji slinko lyg
pati mirtis. Kapinių aplinka jai tiko, Viktorija čia jautėsi geriau nei eidama
gatve.
-
Diena laba.
-
Labas, Vika – atsakėm su Benu choru.
-
Ką čia veikiat?
-
Mes čia dėl Julijos, pati žinai kokia šiandien
diena.
-
Žinau, ir ką? Užuot kiurksoję prie šito akmens
ir gailėję patys savęs geriau jos ieškotumėt.
-
Vika, juk jos nėra. NĖRA. Ji dingusi, ar gali
suvirškinti tai tavo smegenys?- Beno viduje prabudo miegantis grizlis.
-
Ji gyva, idiote, ar tai gali suvirškinti tavo
bukas protas?
-
Tai kur ji? Policija, sraigtasparniai, šunys,
visi žmonės jos ieškojo, nieks nerado, o tu ateini čia po 10 metų ir lyg niekur
nieko sakai, kad ji gyva?!
-
Ne mano jėgoms pasakyti, kur ji. Ji slepiama.
Žinai, ji juk mano sesuo.
-
Žinau, bet tu keista.
-
Kur jos ieškoti? – staiga pabudau iš akmeninio
stingulio.
-
Nekreipk į ją dėmesio, Rimai, ji tik nori mus
paerzinti. Jei ką nors žinotų, tai ji nekalbėtų su mumis, eitų į policiją ar
dar kur...
-
Policija čia nepadės. Ją išlaisvinti gali tik
tie, kurie ją myli.
-
Išlaisvinti? Negi ją kažkas pagrobė?
-
Man laikas eiti, reikia dar aplankyti tėvų
kapus. Jei norit, rytoj po darbo užeikit į mano krautuvę, gal dar kažkas
paaiškės.
Viktorijai nuėjus per kapų
mišką Benas nusispjovė per petį, padavė man ranką ir nuėjo. Aš dar likau prie
jos akmens. „Julija Maseikytė. Dingusi be žinios“. Viktorija teisi. Dingusi,
nemirusi.
Kai ant kapų gulėsi nakties
paklodė, atsisveikinau su Julijos akmeniu ir pasukau. Žinojau, jog rytojaus
vakarą eisiu į Viktorijos parduotuvėlę.
Štai pirma dalelė, kaip ir žadėjau :)
