Eisim į lauką?

Žiūriu pro savo langą į lietų. Mėgstu lietingas dienas. Žinau, kad truputį juokinga taip sakyt, kai dažniausiai savo dienas leidžiu tarp keturių sienų ir gaivaus oro paragauju tik išėjusi į balkoną arba einant tas 10 min iki universiteto ir atgal. O jei ir ilgiau kažkur einu, pasiimu savo didelį skėtį. Ir vistiek man patinka. Visa gamta taip atsigauna. Nieko tokio, net jei ir žmonės labiau apniukę nei saulėtą dieną. Juk oras nėra priežastis prastai nuotaikai, tai pasiteisinimas.
Laukiu, kai baigsis sesija ir bent kelioms dienoms galėsiu grįžti į savo kaimuką, kur žaliuoja miškai ir pievos, ežerai ir upės supasi savo bangomis ir viskas kažkaip ramina. Jei lynos, pasiimsiu skėtį ir geriausią draugą į lauką, jei bus šilčiau, prieš pasigriebiant draugą eisiu patikrint kaip mamai be manęs sekasi tvarkyt daržus. Tikiuosi savo žodžius išpildysiu, o ne džiūsiu savo kambaryje kaip įprasta...
Rytoj gatvės muzikos diena, o tai reiškia, kad tikrai eisiu į lauką. Tariausi su vienu draugu, bet galbūt bus visai kitaip. Galbūt atsiras visas būrelis, o gal liksiu tik su savimi. Kadangi su savimi susitaikiau, tas variantas nebėra liūdnas ir baisus. Iš naujo atradau džiaugsmą pabūti su savimi ir savomis mintimis. Kartais ir visai gerai nuo aplinkos šurmulio pasislėpti savo minčių srovėse.
Tikiuosi, čia yra bendraminčių, kuriems nusibodo jų narveliai. Tai, kaip, einam į lauką?

Saugotojos jazminai

Jos nėra jau dešimt metų. Ji dingusi. Pasiilgau jos.

Pažįstu Juliją nuo pat vaikystės. Išdykusi maža mergaitė išaugo į žydinčio grožio paauglę. Jos banguoti plaukai vilnijo žemiau menčių, jos garbanos man visad priminė rudenėjančio lauko lauko rugių jūrą. Troškau būti tos jūros Poseidonu. Deja... Žinoma, jos sielos indas buvo be priekaištų, nendrės figūra su afroditiškais išlinkimais. Tačiau niekas negalėjo prilygti jos akims: žalsvas mėlis sugebėjo pažvelgti į kiekvienos sielos gelmes. Ji visur sugebėdavo įžvelgti gėrį, net per visokias nesąmones.

Nuneštas į prisiminimų jūrą vos pastebėjau, kad ateina Benediktas. Platūs pečiai skrodė sau kelią tarp kapų. Jis eidavo savotiška lokio eisena, atrodė grėsmingai, bet buvo geros širdies ir linksmų plaučių. Gal dėl to mano nendrelė įsimylėjo šią spintą.

-         Sveikas, - jis ištiesė leteną pasisveikinti.

-         Labas, dar gyvas...

-         Juk žinai, kad šiandien jau dešimt metų...

-         Aišku, kad žinau, net saulė šviečia taip pat kaip tą dieną...

-         Taip, lygiai taip pat, bet turim gyventi toliau, Rimai

-         Atrodo sulaukėm viešnios.

Viktorija net ir šviesiausią vasaros dieną atrodė lyg šešėlis. Tik nuo jos žvilgsnio niekur negalėjai pasislėpti. Jis verdavo tave kiaurai. Tik atvirkščiai nuo Julijos safyrinio žvilgsnio, Viktorija palikdavo tavo širdyje juodą naktį vietoj šilumos. Vaikai gatvėje ją vadino ragana. Suaugę neoficialiai taip pat. Visi jos bijojo, užtekdavo jos vienintelio žvilgsnio ir visi išsilakstydavo.

Link mūsų ji slinko lyg pati mirtis. Kapinių aplinka jai tiko, Viktorija čia jautėsi geriau nei eidama gatve.

-         Diena laba.

-         Labas, Vika – atsakėm su Benu choru.

-         Ką čia veikiat?

-         Mes čia dėl Julijos, pati žinai kokia šiandien diena.

-         Žinau, ir ką? Užuot kiurksoję prie šito akmens ir gailėję patys savęs geriau jos ieškotumėt.

-         Vika, juk jos nėra. NĖRA. Ji dingusi, ar gali suvirškinti tai tavo smegenys?- Beno viduje prabudo miegantis grizlis.

-         Ji gyva, idiote, ar tai gali suvirškinti tavo bukas protas?

-         Tai kur ji? Policija, sraigtasparniai, šunys, visi žmonės jos ieškojo, nieks nerado, o tu ateini čia po 10 metų ir lyg niekur nieko sakai, kad ji gyva?!

-         Ne mano jėgoms pasakyti, kur ji. Ji slepiama. Žinai, ji juk mano sesuo.

-         Žinau, bet tu keista.

-         Kur jos ieškoti? – staiga pabudau iš akmeninio stingulio.

-         Nekreipk į ją dėmesio, Rimai, ji tik nori mus paerzinti. Jei ką nors žinotų, tai ji nekalbėtų su mumis, eitų į policiją ar dar kur...

-         Policija čia nepadės. Ją išlaisvinti gali tik tie, kurie ją myli.

-         Išlaisvinti? Negi ją kažkas pagrobė?

-         Man laikas eiti, reikia dar aplankyti tėvų kapus. Jei norit, rytoj po darbo užeikit į mano krautuvę, gal dar kažkas paaiškės.

Viktorijai nuėjus per kapų mišką Benas nusispjovė per petį, padavė man ranką ir nuėjo. Aš dar likau prie jos akmens. „Julija Maseikytė. Dingusi be žinios“. Viktorija teisi. Dingusi, nemirusi.

Kai ant kapų gulėsi nakties paklodė, atsisveikinau su Julijos akmeniu ir pasukau. Žinojau, jog rytojaus vakarą eisiu į Viktorijos parduotuvėlę.

Viktorijos parduotuvėlė buvo pasislėpusi kažkur tarp bažnyčių, viename iš milijono tamsių miesto takelių. Gyvenu šiame mieste beveik visą savo gyvenimą, pro šią vietą esu praėjęs šimtus kartų, bet niekad nepastebėdavau Vikos krautuvėlės.

Maniau, kad ir šįkart jos nepastebėsiu, tačiau ji išdygo prieš pat mane net nespėjus pagalvot, kur gi ją rasti. „Raganos užkampis“ – taip skelbė iškaba virš durų. Stendas šalia vardino naujausias prekes, pabijojau skaityti tą sąrašą, todėl nieko nelaukęs užėjau į vidų.

Tikėjausi rasti aplinką kaip siaubo filme: suodžiai, voratinkliai, piktas žaliaveidžių raganų juokas, lentynos nukrautos šikšnosparnių liežuviais ir panašiom nesąmonėm, neaiškia spalva garuojantis kerų katilas ir taip toliau. Tačiau, turiu pripažinti, jog pasijutau savotiškai jaukiai. Krautuvėlė buvo užversta stirtomis knygų, kalnais žvakių ir smilkalų bei įvairių žolelių. Ant sienų kabojo sapnų gaudyklės, o prie kasos buvo medinis prekystalis su amuletais ir pakabukais. Patalpą apšvietė žvakės, oras kvepėjo smilkalais ir žolelėmis, o mane pasitiko rusvas katinas.

-         Būk geras, neliesk katino – iš kažkur atplaukė Viktorijos balsas.

-         Gerai, o kur tu esi?

-         Sandėliuke, atvežė naujas prekes, reikia išdėliot, gal padėsi?

-         Ateinu. Bet žinai, atėjau čia ne papildomo darbo.

-         Žinau, bet mums dar reikia palaukti.

-         Ko?

-         Beno.

-         Jis žadėjo ateiti?

-         Ne, bet jam mūsų reikia. O mums reikia jo.

Linktelėjau galva, nors nesupratau ką ji turėjo omeny. Tiesiog tyliai dėliojau žvakes pagal spalvą.

Baigus darbą ji paėmė keletą mėlynų žvakių, o aš pastebėjau nukritusią baltą žvakę ant grindų. Ji buvo suskilusi į dvi dalis, bet pakėliau ją, parodžiau Vikai. Ji linktelėjo galva.

-         Truputis ramybės ir dvasingumo nebus pro šalį, - pastebėjusi mano buką žvilgsį ji tęsė – matai, skirtingų spalvų žvakių liepsna sukuria skirtingą energiją. Pavyzdžiui, mėlynos žvakės sustiprins mūsų ezoterines galias.

-         Mūsų ezoterines?..

-         Taip. Jei viena pajėgčiau tokius dalykus mano sesuo jau būtų laisva, - tuo metu pro krautuvėlės duris įėjo Benas.

-         Vika?

-         Ateinu, - atsiliepė ji ir nuėjom pasitikti naujo kompanijos nario.

-         Kažkodėl nenustebau pamatęs čia tave, Rimai.

-         Ir man gera tave matyti, Benai.

-         Gana maivytis, eikit paskui mane.

Mes nusekėm Viką pro violetinę karoliukų užuolaidą. Šis kambariukas palyginus su krautuvėlės patalpa buvo apytuštis. Didelė senovinė spinta, skrynia, veidrodis. Grindys buvo nuklotos ištirpusiu žvakių vašku ir gelsvos kreidos piešiniu. Piešinys buvo apsitrynęs, todėl Vika iš skrynios išsitraukė gabalą kreidos ir ant grindų išryškėjo pentagrama su smulkiomis runomis.

Mūsų draugija ir šiaip nebuvo plepi,bet šiame kambaryje žodžiai išvis dingo, lyg jų ir nebūtų buvę.

Jaunoji magė iš lėto, su tam tikru susikaupimu dėliojo naujas žvakes ant vaškinių balų. Tartum pakviesti, mes su Benu iš skrynios išėmėm degtukus ir įžiebėm liepsną išdėliotose žvakėse.

 Viktorija iš kišenės išėmė du pakabukus su akmenimis. Skirtas man buvo fenikso liepsnų raudonumo, o Benui – rudas lyg atplėštas ką tik suarto lauko gabalėlis. Kai pajutau akmens vėsą ant savo krūtinės, pasijutau stipresnis. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pajutau drąsą ir ryžtą viską ištverti. Intuicija kuždėjo, kad Benas taip pat pasitiki savo jėgomis, atrodė lyg galėtų nuversti kalnus.

Mes buvom pasiruošę savo užduočiai, nors nė nenutuokėm su kokiu likimo išbandymu teks susidurti.

Vaško spindulių apgaubtyje nuslinkome link pentagramos vidurio. Susėdę ant grindų turėjome atrodyti lyg piramidė – mes su Benu pagrindas, o Vika- viršūnė. Viršūnė ištiesė delnus aukštyn į dangų, kitas pagrindas įsišaknijo delnais į grindų medį, mano rankos įsitvirtino prie šonų lyg kamienas.

Ji ėmė nežinomais žodžiais tęsti, tai ką pradėjom. Mano sąmonė nemokėjo jos kalbos, o pasąmonė, alsuojanti protėvių atmintimi, leido man suvokti esmę. Pamaži mano lūpos prisijungė prie verbalinių burtų. Po keleto minučių prabudo ir Beno pasąmonė. Mes jautėmės lyg vienas. Viena jėga skilusi į tris atšakas. Galia pamaži augo. Murmesys vis stiprėjo tiek mūsų galvose, tiek stipriau aidėjo balso stygomis. Tyla. Akys užsimerkė. Atvėrėm akis tą pačią sekundę. Tuo pačiu momentu pajutom, jog kažkas pasikeitė. Ir stipriai. Benas negalėjo atitraukti dėmesio nuo savo delnų. Jis irgi tai pajautė. Viktorijos akys žėrėjo šimtametės girios samanų vaiskumu. Jos vėrė mus su Benu. Ji rado ko ieškojo. Linktelėjo, lyg to ir būtų laukusi.

Man pasirodė, lyg mano viduje kas nors būtų įmontavęs kompasą. Ir šio kompaso rodyklė buvo nukreipta į veidrodį. Pats nesuprasdamas kodėl, ištiesiau pirštą į vietą, kur turėjo būti stiklas, tačiau mano pirštas susmigo į tam tikrą masę. Tartum rūkas būtų suspaustas ir virtęs kažkuo tarp vandens ir sauso ledo. Buvęs veidrodis  tapo migliška, lakia terpe. Iš nugaros priartėjo mano draugai. Mergina padėjo delną ant kairiojo, vaikinas ant dešiniojo mano peties. Įkvėpėm ir pasinėrėm į pilką erdvę.

Atmerkus akis nesupratau, ar aš miegojau, gal pabudau, o gal aš visai kitame pasaulyje. Kas vyko tą akimirksnį, per kurį iš raganiško sandėliuko patekom į kažkokią laukymę, turbūt niekada negalėsiu atsakyti. Kol bandžiau numarinti pelenų skonio siautulį burnoje, Vika įsistebeilijo į Beną. Ir aš tai pastebėjau. Jo akyse švytėjo ugniniai šešėliai.

-         Ar ja... , - norėjau paklausti ar jam  viskas gerai, bet užteko pusės sekundės, kad iš Vikos veido suprasčiau, jog mes turim laukti.Laukėm tyloje. Po daugiskaitinių sekundžių tirpsmo jis prabilo:

-         Mus užpuolė netikėtai... vyrai baltais apsiaustais... visi su kryžiais... išskyrus vieną... seku jį, bet mūšis pačiam įkaršty... atsisuku į savo vadą... mes pralaimėjom... bet nepasiduosim... geriau pulti į Gabijos glėbį, nei vergaut... užuodžiu laužo dūmus...

Jis nutilo. Vėl tapo žmogumi, kurį pažįstu visą gyvenimą. O man ant liežuvio galo sukosi žodis, bet niekaip negalėjau rasti tinkamo:

-         M..., ne G... , ne M...

-         Ką čia mikčioji?

-         Margiris. Pilėnai, - mano viduje vėl pabudo kompasas. Laikas į kelią.

-         Einam.

-         Kur ?

-         Po galais, tiesiog sekit paskui mane.

Vedžiau juos per laukymę. Mano sąmonė trumpam užsnūdo. Mano griaučiais ir raumenimis pulsavo naujai atrasta galia, kuri nepriklausė nuo mano sąmonės. Seku pats save. Kažkas daugiau nei akys nurodo man kryptį. Dangus? Nebežinau kuo tikiu, tik žinau, kad reikia paskubėti. Mes jau arti.

Prieiname žalią kalvą. Jei gerai pamenu istorijos vadovėlio puslapius, tai pilkapis. Ant jo žaliuoja miškas. Mano širdies ritmas turėtų grįžti prie įprastinio takto, bet nepaaiškinamai atsiradęs adrenalinas mano kraujyje to neleido. Tarp medžių mes buvom ne vieni.

Atsisuku į draugus. Pridedu pirštą prie lūpų. Jie linktelėjo. Atsargiai ir tyliai pro šakas braunamės pirmyn. Pagaliau sustojam. Mano ranka lyg kilstelėta svetima valia rodo į miško aikštelę.

Akys bando įžvelgti kas ten vyksta. Daug žmonių. Grupelė, galbūt penki atsiskyrę nuo kitų. Kiti tik stebi. Mūsų kompanija pasislenka dar arčiau. Išgirstam murmesį. Jis turi galios, kaip mūsiškis, bet šis visai kitoks. Svetimas. Nedoras. Piktas ir nelabas. Ir tada pastebiu ją. Netikiu savo akimis. Pasisuku į Viką. Burna jau atsiveria klausimui, bet žodžiai dar negimę garse jau atsakyti. Tai tikrai ji – Julija.

Mano širdis veržiasi pas ją, bet nesugebu pajudinti nė raumenėlio. O Benas gali. Jaučiu kaip jame bunda žvėris, kurio vienintelis tikslas būtų išdaužyti tuos keistuolius ir susigrąžinti prarastą merginą. Žvėrį sutramdo Vika. Jos lūpos vos kruta tyliau už lapų šnaresį:

-         Ženk dar žingsnį ir pražudysi mus visus. Amžiams prarasi ją. Nori vėl viską patirti iš naujo?

-         Žinoma, kad ne. Bet juk turim kažką daryti.

-         Nurimk. Ir aš ją myliu, bet pirmiausia reikia išsiaiškinti su kuo turim reikalą.

Šešios akių lėliukės vėl nukrypo į svetimą grupelę. Pagal murmesio anarchiją vienas iš vyrų kažką tatuiravo ant Julijos kulkšnių. Ji tyliai verkė, mano siela rasojo jos skausmo ritmu. Benas vos tvardėsi. Kai atrodė, kad viskas baigta, kitas grupelės narys išsitraukė peilį. Murmėtojo rankose atsidūrė knyga. Peilininkas šalia tatuiruotės įdrėskė Julijos koją. Kraujas varvėjo ant knygos. Murmėtojas skaitė iš knygos:

-         Kartą čia buvo pasiaukota dėl laisvės. Te Saugotojos kraujas apsaugo Klaną nuo maištautojų, siekiančių laisvės, tegu žemieji renkasi vergiją ir lenkiasi prieš Klaną. Tegu žemieji praranda pasipriešinimo dvasią.

Nuo šių žodžių Julijai pasidarė prasčiau. Jos skaisti oda dar labiau išblyško, o kojos pamėlo.

-         Vika, tau viskas gerai? – Beno žvilgsnis užkliuvo už jos.

-         Man... leiskit prisėst... – ji pritūpė ant šalia buvusio kelmo, išsitraukė buteliuką vandens ir truputį atsigėrė. Dar kartą giliai įkvėpė.

Tuo metu keistasis susibūrimas išsiskirstė. Su jais dingo ir Julija.

-         Gal gali paaiškinti, ką čia ką tik matėm?

Vikai atsikvėpus, nusivijo pasakojimo siūlas:

-         Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad mūsų šeima kitokia nei visos. Mes esame Saugotojai. Ši tradicija gimė iš paties Kūrėjo valios. Nuo žilos senovės buvo dvi giminės, kurios buvo ypatingos. Vieni saugojo Saulės Pilnatį, kiti – Mėnulio Žvaigždę. Saulės pilnatis simbolizuoja dieną, derlių, vasarą ir rudenį, šviesą, gamtą ir dar daugelį dalykų, o Mėnulio žvaigždė – tai Saulės Pilnaties šešėlis, visa, kas nėra šviesa ir pilnatvė, tai Mėnulio žvaigždė, tame tarpe ir magija. Mano mama iš šviesiųjų, o tėtis iš tamsiųjų. Taip buvo lemta, kad Julija gimė Saulės Pilnatimi, o man teko Mėnulio Žvaigždės lemtis.

-         Tai susiję ir su Julijos pagrobimu?

-         Taip. Klanas nori perimti Pasaulio tvarką į savo rankas, o jei iš žmonių bus atimta šviesa, jie tik bus bevalės marionetės, kurias galima šokdinti kaip tik įsigeidus. Nereiktų nei karų, nei krizių, žmonija pati nesuprastų savo pražūties.

-         Tai ką mums daryti?

-         Turim susigrąžinti mano sesę, jei jie negalės jos paliesti, jų planai žlugę.

-         O jei ji tokia ypatinga, tai kodėl negali jiems pasipriešinti?

-         Jai reikia manęs. Tikra jėga gimsta iš harmonijos. Šviesa negali egzistuoti be tamsos.

-         Tai kodėl tavęs nebuvo šalia, kai jie ją pasiėmė?

-         Ji nepaaiškino dėl ko. Tiesiog norėjo pabūti viena prie savo jazminų krūmo.

Nuo šių atsakymų viskas tik dar labiau susijaukė. Kiekvienas atsakymas sukėlė laviną klausimų. Niekas nenorėjo kalbėti. Buvom per daug sumišę, turėjom daug ką apmąstyti. Tačiau turėjom judėti į priekį. Trys pasimetusios sielos slinko nepažymėtais keliais. Keliais į kur? Geras klausimas. Atėjus laikui sužinosim.

Keliavom visą dieną. Keista, tačiau nejautėm nei alkio, nei troškulio. Saulei priešpaskutinį kartą kutenant padangę priėjom nedidelę trobelę. Ji atrodė negyvenama, bet puiki vieta prisiglausti nakčiai.

Apsikeitus keliomis frazėmis, mes su Benu nuėjome paieškoti žagarų kurenti liepsnai židinyje, Viktorija liko trobelėje.

Mums grįžus su malkomis, Viktorija apleistą medžių rentinį pavertė jaukiu prieglobsčiu – židinyje liepsnojo ugnies liežuviai, grindys buvo švarios, dulkės ir voratinkliai išgaravo lyg nebuvę, o visas trobėsis skendėjo maloniame žolelių arbatos aromate.

Pilnai įsikūrusi, visa trijulė su žolelių arbatos puodeliais rankose įsitaisėme šalia židinio. Kalbėjom nedaug, tiesiog mėgavomės saugumu, šiluma ir draugija. Išsekus arbatai, patys pasijutome pavargę. Viktorija ir Benas užsnūdo, aš pakursčiau paskutines žarijas ir pasekiau jų pavyzdžiu.

Jazminų aromatas...

Tą dieną atrodo dariau viską taip pat kaip kasdien: pramerkiau akis, išsiritau iš lovos, papusryčiavau, išeidamas užrakinau duris. Jei tą rytą man vos pramerkus akis kas nors būtų pakuždėjęs į ausį, bent lengva užuomina, kuri būtų sukirbinusi mano smegeninę, ar būtų kažkas pasikeitę? Kiek aš galėjau nulemti Julijos lemtį?

Buvo jos 16-tojo gimtadienio išvakarės. Ji visada rengdavo didžiulį vakarėlį, tad aš kaip geriausias draugas ėjau jai padėti pasiruošti šventei.

Ėjau nerūpestingai, išsišiepęs lyg ausų lyg paskutinis beviltiškas naivuolis šioje Žemėje. Man nė nespėjus pasibelsti į duris, jas atvėrė Viktorija. Pasisveikinau su ja, sesučių tėvais. Akimis ieškojau Julijos. Vika pagavusi mano žvilgnį nukreipė mane į virtuvę. Ten Julija ir sukiojosi. Balta vasarinė suknelė, pridengta miela prijuoste, šoko į Julijos žingsnių taktą. Išvydusi mane ji su šaukštu rankoje ir dubeniu tešlos kitoje mane apkabino. Ji iš karto neatsitraukė. Aš kiek nustebau, bet laukiau kas bus toliau. Ji iš lėto pakėlė savo plaštaką ir perbraukė man per skruostą. Ak, ji tik nuvalė miltų žymes likusias po apsikabinimo...

Visą dieną buvau šalia jos. Gaminant maistą, ieškant kalėdinių lauko švieselių, ruošiant dekoracijas, renkantis muziką. Visada šalia, petys į petį. Jos skambus juokas man pasakius kažką kvailo, jos susirūpinęs žvilgsnis kažko ieškant, per sekundę atvirstantis į žaižaruojančias kibirkštis, mano plaštakos ant jos liemens jai suklupus... Viskas įsuko mane į užburiantį sūkurį.

Po visų darbų prisėdau ant šalia namo esančio suolo. Lengvai pavargę, bet gerai nusiteikę, kalbėjom. Prisiminėm vaikystės nuotykius, svajojom apie ateitį, svarstėm kur būsim ir ką veiksim po metų, dviejų, dešimties... Naktis vis gilėjo, bet žvaigždės neskubėjo įsižiebti. Pagaliau įsižiebus pirmai žvaigždei, abu užsimerkėm sugalvoti norui. Žinojau, ko noriu, niekada tuo neabejojau, bet niekada nedrįsau.

Atmerkiau akis. Ji dar buvo užsimerkusi. Julijos veidas buvo pridengtas tamsos skraistės, bet tik jai pravėrus akis, man iškart pasidarė šviesiau. Turėjau tai padaryti, dabar arba niekada.

Be žodžių ar banalių įžangų, priartėjau prie jos, sugavau jos begalines akis, priglaudžiau savo lūpas prie Julijos. Laikas sustojo. Negalėčiau pasakyti kiek tai truko. Galėjo būti sekundė, bet nenustebčiau, jei tai būtų buvusi amžinybė. Amžinybės ciklas, kur gimiau naujas aš susilietus mūsų lūpoms, ir kur čia pat miriau, palaimingas visatos planas, kur buvom tik mes. Bijojau atsimerkti ir pažvelgti į akis, kurias paprastai vieninteles tenoriu ir matyti. Drąsos akimirka išgaravo lyg nebuvusi. Man dar nespėjus sukaupti drąsos ir atplėšti akių vokų, Julija paėmė mane už rankos. Tą pat sekundę sugrįžo ryžtas. Pažvelgus į ją, supratau, kad jis nepabėgs nuo manęs. Ji pakilo ir nusivedė mane prie savo jazmino. Sutūpėm jo paunksnėje.

Mano lūpos veržėsi pakartoti tą begalinę akimirką, dabar jau ir rankos apsivijo jos liemenį. Merginos pirštai sklandė mano oda, kuri su džiaugsmu atsakė lengvais šiurpuliukais. Jazminų aromatas svaigino, bet tikrai nelabiau nei ji. Man vis buvo negana jos. Mes vis artėjom ir artėjom vienas į kitą, kol tapom vienu. Iki pirmųjų aušros spindulių sukomės horizontalaus tango verpete. Užmigom susiglaudę, lyg bijodami, kad visa tai buvo sapnas ir jei bent sekundei atitrūksim vienas nuo kito, niekad nebegalėsim būti kartu.

Buvau toks laimingas, kad užteko vos poros valandų miego. Man prabudus, jos kūnas dar vis glaudėsi prie manęs. Ji buvo graži kaip niekad. Atrodo, jog spinduliavo iš vidaus.

Už viską labiau troškau būti šalia jos, vos jai pramerkus akis ir pirmasis pasveikinti ją su gimtadieniu. Kaip galėdamas švelniau ir atsargiau atsikėliau ir nubėgau namo paimti jos dovanos.

Grįžus namo nulėkiau į savo kambarį. Niekaip negalėjau rasti to pakabuko. Kur galėjo dingti ta aukso grandinėlė su žaliu akmenuku? Išieškojau visas lentynas, stalčius, stalą nukrausčiau – nieko. Pradėjau stumdyti baldus, maniau gal kur užkrito, tačiau taip pat nepasisekė. Sugalvojau nueiti į vonią nusiprausti veido, kad šaltas vanduo atgaivintų protą. Sugriebus rankšluostį ir nusausinus veidą, pastebėjau kažką blizgant ant palangės. Niekaip nesupratau kaip tas pakabutis ten atsidūrė, bet per daug nesigilindamas, griebiau savo dovaną, įsimečiau į džinsų kišenę ir tekinas lekiau atgal pas Juliją.

Man pagaliau atsiradus vietoje, kur palikau dar bemiegančią gražuolę, radau tik jazminų žiedus. Darkart įkvėpiau saldaus aromato, kuris man visad primins tą stebuklingą naktį ir pasukau link Maseikių šeimos namų. Pabeldus į duris, atidarė Viktorija. Sakė, kad matė Juliją ne taip ir seniai, susitiko virtuvėje. Sesuo persirengusi ir atsigėrusi vandens išėjo prie jazminų krūmo, nenorėjo, kad Viktorija ją lydėtų. Pasakiau, kad aš ką tik iš ten, bet Julijos ten nėra. Viktorija sunerimo. Nuėjom vėl prie jazminų, gal būsiu prasilenkęs su Julija? Deja, jos ten nebuvo. Kaip ir namie, ar dar kur kitur. Jos daugiau niekas nematė iki to, kai mes ją išvydom kankinamą tų žmonių su apsiaustais.

Nereikėjo net atsimerkti, kad pajusčiau žudantį Beno žvilgsnį. Nieko nelaukęs puoliau į lauką ir pasiruošiau gintis. Mane užgriuvo įtūžusio lokio galia. Bandžiau jį parversti ant žemės, keleto smūgių pavyko išvengti, bet dauguma pasiekė tikslą – taikliai ir stipriai. Jaučiau kaip iš antakio sruvena kraujas, visas kūnas buvo lyg traukiniu pervažiuotas, girdėjau tankų ir sunkų Beno kvėpavimą šalia. Jis pasibaigus smūgių bangai pats sėdėjo ant žemės, išsekęs, nubrozdintais krumpliais, ir dar vis piktas kaip velnias.

-         Kaip tu galėjai? Ji mano mergina, maniau, jog ir mes buvom draugais.

-         Žinau, kad buvai ją įsimylėjęs, bet aš ją myliu nuo pat vaikystės. Myliu ją nuo tos akimirkos kiek tik prisimenu pats save, tik tu pirmiau manęs žengei žingsnį ir pasikvietei ją į pasimatymą, tada į antrą, vėl ir vėl, kol jau buvot pora ir aš nieko nebegalėjau padaryti...

-         Tau gal su galva negerai? Kodėl nė žodeliu niekada neužsiminei? Juk prieš einant su ja pasimatyti aš atsiklausiau tavęs, ar tu nieko prieš, o tu pats sutikai, Rimai!

-         O ką aš turėjau sakyti? Niekada nemaniau, kad ji galėtų jausti man ką nors daugiau nei draugui...

-         Prašau, tik nereikia tų banalių susikompleksavusio paauglio pasiteisinimų! Tą vakarą, kai bučiavai mano merginą, tau visiškai nerūpėjo jokie kompleksai ar mūsų draugystė!

-         Atsiprašau, Benai...

-         Gana jau pagaliau, - Viktorija norėjo nutraukti mūsų ginčus.

-         Viktorija, nekišk nosies į vyriškus reikalus! – Benas dar tikrai nebuvo nusiteikęs taikytis ar bent nurimti.

-         Atsirado vyriški reikalai. Man panašiau į meksikietišką serialą. Benai, tu pats asilas, kad anksčiau nieko nepastebėjai, ar nenorėjai pastebėt, kas buvo taip akivaizdu. O tu rimai dar idiotiškesnis, nes jei tikrai ir stipriai myli žmogų, tai privalai sukaupti visą drąsą ir tai pasakyti į akis. Jausmai yra toks turtas, kurio negalima pasilikti tik vienam sau, jais reikia dalintis su artimiausiais žmonėmis, kad tas turtas augtų ir žydėtų, o ne trankytųsi žaibais ir kumščiais. Dabar abu apsiramint ir vėl judam į kelią, neturim daug laiko.

Benas norėjo dar kažką sakyti, bet Viktorija vienu žvilgsniu jį užčiaupė. Eidamas pro mane, jis trinktelėjo mane pečiu ir sušnypštė į ausį:

-         Mes buvom draugai. Visada tave gerbiau, o dabar - gali pamiršti, kad pagarba tau kada nors man egzistavo.

Vėl patraukėm į kelią. Šįkart mus vedė Viktorija, aš sekiau jai iš paskos, o kompanijos gale žingsniavo Benas. Savo pakaušyje jaučiau gręžiantį pagiežos žvilgsnį. Tarp mūsų tvyrojo tylos siena, kuri slopino anksčiau jaustas naujas jėgas.

Sunku pasakyti kiek laiko mes taip keliavom. Net negalėčiau pasakyti keliavom kalnais, miškais ar jūra. Gal visur po truputį, o gal išvis niekur. Tik galiu pasakyti, kad tikrai visą kelią jaučiau Beno neapykantą.

Kai batuose pajaučiau smėlio kruopeles, pabudau iš savo transo. Kartu su manimi pabudo ir mano vidinis kompasas. Išsiveržiau į priekį, kiti be klausimų sekė iš paskos. Ėjom greičiau, kryptingiau, nujautėm, kad vėl neužilgo sutiksim Juliją ir tikriausiai vėl apsuptą tų keistuolių.

Keliavom per kopas ir pušynus, kažkur šonuose bangavo jūra. Priėjus vieną kopų, sustabdžiau Beną ir Viktoriją.

-         Palaukit. Jaučiu, kad vėl sutiksim Juliją.

-         Ar ne toks mūsų tikslas, išminčiau? – Benas iškart puolė, šįkart tik žodžiu.

-         Mūsų tikslas ją išlaisvinti.

-         Būtent. Turit minčių kaip tai padaryti? – su šiais žodžiais Viktorija privertė vėl mus bent jau stengtis būti viena komanda.

Kadangi spėjom, kad kopų apsupty išvysim panašų vaizdelį kaip ir praeitą kartą, sumetėm gan primityvų gelbėjimo planą. Aš nukreipsiu visų dėmesį, Benas imsis tų, kurie bus arčiausiai Julijos, o Vika atriš savo seserį ir bėgs katu su ja.

Žengus žingsnį už kopos, turėjom stabtelti pamačius tokį vaizdą. Ne keistuoliai ar scenos, kurią matėm tarp piliakalnių, analogas mus pakraupino. Pilki, juodi medžiai, jei tuos stagarus dar galima vadinti medžiais, labiau tik jų vaiduokliai. Viskas lyg užpilta, deginta rūgštimi. Jokios gyvūnijos ar augalijos, neskaitant kelių varganų žolės kuokštelių ir būrio piktų paukščių. Kormoranai. Bjaurūs padarai su dar bjauresniu poveikiu aplinkai, kurioje jie įsikuria. Jų išmatos naikina anksčiau gyvavusią ekosistemą, lieka tik pilki stagarai, anksčiau buvę medžiais, su didžiuliais lizdais viršūnėse. Kas blogiausia, kad žmonės negali skriausti šių paukščių, nes jie saugomi įstatymo ( kormoranai įrašyti į Raudonąją knygą).

Kalbant apie knygas, mums atėjus, veiksmas jau siekė kulminaciją. Šįkart jau ir Julijos rankos buvo išdegintos tatuiruotėmis. Atėjom tuo momentu, kai ir iš taip perštinčių riešų dar buvo užvarvinta kraujo ant Klano Knygos. Tą pačią akimirką, Viktorija nualpo. Kadangi buvom per arti veiksmo vietos, kad liktume nepastebėti, mūsų  planas pasikeitė be jokių diskusijų. Benas pakėlė Viktoriją nuo žemės ir nubėgo per kopas, o aš aplinkkeliais nuskubėjau link Julijos. Keistuoliai ėmė vytis Beną, taigi man pavyko prasmukti pro juos. Murmėtojas iš tolo vadovavo savo pakalikams, taigi praslinkau ir pro jį. Mano rugiakasė, taip pat kaip ir jos sesuo, buvo praradusi sąmonę. Paėmiau ją ant rankų, šalia buvo nukritusi ir ta nelemta knyga, taigi pagriebiau ir ją. Man benešant Juliją, ji pradėjo atsitokėti. Iš pradžių ji net nesuvokė, kas vyksta, tačiau po sekundės atpažino mane. Maniau, kad ji viską supratusi nurims, bet kažkas buvo ne taip. Ji ėmė muistytis ir plėšėsi iš mano glėbio.

-         Rimai, leisk mane atgal !

-         Ar tu išprotėjai, Julija ?!

-         Aš privalau grįžti. Negaliu jiems palikti savo dukros.

-         Dukros ?! – dabar atrodė, kad atėjo mano eilė nualpti. Julija pasinaudojo mano sumišimu ir pabėgo atgal.

Pasiėmiau numestą knygą ir ėjau ieškoti Vikos su Benu. Buvau apstulbęs, bet sugebėjau rasti savo draugus.

-         Kur ji ? – Benas iškart ėjo prie reikalo.

-         Vika, tau viskas tvarkoje?

-         Išgyvensiu, bet kur mano sesuo?

-         Grįžo.

-         Kaip suprasti grįžo? Negi tu ją leidai atgal pas tuos išsigimėlius? – man nereikėjo nieko atsakyti, kad Beno kumštis vėl pabučiuotų mano veidą. Ir vėl aš priremtas prie žemės.

-         Leisk, jam paaiškint ką nors, Benai – Vika įsmeigė savo žvilgsnį į jį ir žvėris nurimo.

Nusivaliau veidą, atsisėdau.

-         Ji grįžo ne pas juos. Ji grįžo pas savo dukrą.

Dabar ne man vienam reikėjo prisėsti. Po minutės meška atsitokėjo. Šįkart mano pilvas pasisveikini su Beno kumščiu.

-         Ką dabar darysim? – Viktorija visada buvo šaltų nervų, dažniausiai tiesiog ramybės oazė, tačiau ši naujiena ir jai sukėlė sumišimą.

-         Galbūt galim kaip nors panaudoti šitą? – parodžiau prigriebtą knygą.

-         Duok čia – Viktorija priglaudė knygą į savo bedugnį krepšį.

Nežinau kokiu keliu, bet vėl atsidūrėm tos pačios trobelės prieglobstyje. Benas nuėjo malkų, aš – vandens, o Vika vėl šeimininkavo. Įkūrus židinį ir užkaitus arbatos, visi trys likome su savo mintimis. Tikrai buvo ką apmąstyti.

Ryte pabudom vėl beveik tuo pat metu. Knygą dar vis saugojo Vika, aš ėjau priekyje, o Benas vis dar bandė sutramdyti sumišusius jausmus.

Šįkart vietoj plano kūrimo, nusprendėm kliautis instinktais. Tiesiog ėjom į priekį ir tikėjomės geriausio.

Man nė nespėjus pačiam to pastebėti, žingsniavome gatvėmis. Siauromis Senamiesčio gatvelėmis pasiekėm Katedrą. Kaip ir visose gatvelėse, pačioje sostinės širdyje buvo tuščia, neskaičiuojant pulkelio mums jau matytų keistuolių su apsiaustais. Jie žinojo, kad mes ateinam taip pat, kaip mes žinojom kur eiti.

Šįkart rado juos susėdusius ratu. Centre stovėjo Julija, prie jos glaudėsi mergaitė. Mano širdis stabtelėjo. Kaštoniniai plaukai, safyrinės akys – mūsų dukra. Privalėjau žūtbūt jas apsaugoti.

Vika ėjo priekyje, žingsniu atsilikdami, mes su Benu lydėjom ją iš šonų. Priėjus ratą, į priekį išėjo apsiaustuotųjų lyderis, jau keliskart sutiktas murmėtojas.

-         Turit mūsų knygą?

-         Jūs turit mano šeimą, - iškart atkirto Vika.

-         Knyga viena, jos dvi – jums rinktis, mieloji.

-         Ar tikrai? Žinau, kad jums reikia ir knygos ir Julijos, o jos, neturėdami mano dukterėčios nesulaikysit savo naguose.

-         Kažkas paskaitė du knygos puslapius. Nustebinai. Nemaniau, kad moki skaityti.

-         O aš nemaniau, kad sugebi šnekėti. Tiesiog staigmenų diena. Tai gal ta proga grąžink mano šeimą ir baigiam apokaliptinius planus?

-         Gana juokauti, duokš knygą.

-         Luktelk, pleputi. Skaičiau kiek daugiau nei tu moki skaičiuoti. Jei šitiems dviems vaikinams grąžini mano sesę ir jos dukrą, mainais gausi knygą ir mane.

Pasirodo planas buvo, tik mes su Benu nė neįtarėm apie jo egzistavimą. Mums su Benu nė nespėjus sureaguoti, Viktorija nusekė paskui keistuolių vadą, o Julija su mergaite atėjo link mūsų su Benu. Kai dingom iš keistuolių matymo horizonto, paaiškėjo, kad planą turėjo ne vien Viktorija, bet abi sesės mąstė greičiau nei mes su Benu:

-         Turim išgelbėti Viktoriją. Benai, tu eisi su manim, o tu Rimai, nusivesk Augustę į sesers prieglobstį.

-         Turi omeny jos krautuvėlę?

-         Nežinau, ką ji ten įsirengė, tik paskubėk.

-         O jūs?

-         Mes ateisim su ja, lauk.

-         Dar vienas dalykas.

-         Kas dar?

-         Myliu tave, Julija.

Tai buvo pats blogiausias momentas visoje Visatoje apie tai kalbėti, bet tiesiog privalėjai tai pasakyti. Ji nieko nesakė. Prisiglaudė, apkabino mane ir lengvai kaip pienės pūkas prisilietė prie mano lūpų. Gal ir ne toks blogas buvo tas momentas, tik buvo laikas veikti. Prieš nuskubant, ji pasilenkė prie Augustės, pabučiavo ją į kaktą, pažiūrėjo jai į akis, tada į manąsias ir darkart pabučiavo mane.

Mums taip pat nebuvo ko stoviniuoti. Paprašiau, kad mergaitė užliptų man ant nugaros. Nedrąsiai, bet be prieštaravimų ji padarė ko prašoma. Vos jos maži pirštukai apkabino mano kaklą, pasijutau stipresnis. Pasijutau tėvu.

Kiek galėdamas greičiau nuskubėjau į Vikos krautuvę. Vidinis kompasas neapgavo. Teko bėgti netrumpai, bet tikslą pasiekiau. Keista, bet durys buvo neužrakintos, tad vos įbėgus vidun, užrakinau jas.

Mano krūtinė dar vis kilnojosi nuo deguonies trūkumo. Širdis šėlo kaip patrakusi. Pajaučiau du safyriukus įsmeigtus į savo sielą. Atsisukau į ją. Neįsivaizdavau ką toliau daryti. Pagaliau ištiesiau savo plaštaką link jos:

-         Labas, tu tikriausiai Augustė, aš Rimas.

-         Mano tėtis.

Man linktelėjus galva, ji pribėgo prie manęs ir apkabino. Žinojau, kad ji bus mano lobis, kurį branginsiu visą gyvenimą.

-         Tikriausiai tu alkana, bet nežinau ar čia yra ko nors valgomo, taigi išvirsiu mums arbatos, gerai? – Augustė vėl tyliai linktelėjo.

Suradau arbatinį, puodelius, netgi medaus, pagriebiau pirmas pasitaikiusias žoleles. Nemokėjau rūpintis vaiku, bet aš ją iškart pamilau.

Atsigėrus arbatos, ji prisiglaudė prie manęs ir taip užmigo mano rankose. Aš ją apkabinau tvirčiau ir laukiau kada pasirodys kiti.

Po kurio laiko, lyg kažkieno pakviestas, atsargiai pakilau, nuėjau prie durų, atrakinau ir atvėriau jas. Po sekundės, pro jas įvirto Julija ir Benas su Vika rankose. Be jokių kalbų, pagriebiau Augustę į savo glėbį ir visi nuskubėjom prie veidrodžio. Pirma Julija, mes su dukra iš paskos, o gale Benas su Vika.

Atsibudom ant vaškinių grindų. Pabudom visi, išskyrus Viktoriją, kuri jau ant Beno rankų buvo be sąmonės. Ji gulėjo ant grindų ir vos kvėpavo. Pasislinkusi palaidinė atskleidė tatuiruotę ant bambos. Nuo Vikos tatuiruotės akys nuslydo link Julijos, kuri rankose turėjo jau anksčiau matytą peilį.

-         Benai, išvesk Augustę į kitą kambarį?

-         Gerai, bet kodėl, Julija?

-         Dabar, Benai, aš nejuokauju!

Benas pakluso ir išsivedė mūsų dukrą į kitą kambarį. Neįsivaizdavau ko tikėtis toliau.

-         Rimai, privalai tai suprasti. Aš turėsiu išeiti.

-         Kodėl? Juk ką tik mes tave susigrąžinom...

Buvau beapkabinąs ją, kai jos sniego baltumo delnai, virpėdami kaip drebulės, spaudė peilį, kurio geležtė nukrypo į mane.

-         Neapsunkink visko, Rimai.

-         Bet...

-         Ša! Neturim laiko, ji miršta...

-         Ne, nuvesim ją pas gydytoją ar kokį žiniuonį, viskas bus gerai...

-         Mes juk daugiau nei seserys. Aš tai jaučiu. Viktorija jums papasakojo kas mes, ji supras dėl ko tai darau. Tu taip pat privalėsi man atleisti. Pasirūpink jomis abiem. Sudie, Rimai, visada tave mylėjau.

-         Nekenčiu ligoninių.

-         Gražus pasisveikinimas, Viktorija.

-         Visada prašom, Rimai. Kur Augustė?

-         Susipažįsta su seneliais. Mano tėvai jau spėjo ją išlepinti. Beną išsiunčiau namo. Žinai, jis visą laiką budėjo prie tavęs.

Nors ir buvo sunku patikėti savo akimis, bet man pasirodė, kad Viktorija šiek tiek paraudonavo. Po neilgos tylos, ji prabilo:

-         Kaip tu?

-         Sunku prarasti ją antrąkart.

-         Šįkart turi Augustę. Ir dar gali sulaukti šiokio tokio paaiškinimo.

-         Tas būtų ne pro šalį.

-         Kadangi du trečdaliai šviesos jau buvo atimta ( tos apeigos, kurias matėm miške ir kopose), pabaigai jiems kuo puikiausiai tiko tamsa, todėl aš ir ėjau vietoj Julijos. Žinojau, kad spėsit jiems sutrukdyti. Nors nedaug trūko. Vienas lašas mano kraujo būtų pražudęs mūsų pasaulį. Juk ant ko laikosi Lietuva? Ant mūsų istorijos – Margirio ir kitų drąsuolių, mūsų gamtos grožio – kopos, pušynai ir mūsų tikėjimo – Katedra. Praradus šiuos svarbiausius mums dalykus, liktume tik bevalės marionetės.

Benas su Julija suspėjo, bet iki kol jie priėjo prie manęs, buvau stipriai nukentėjusi. Ta knyga Murmėtojo rankose yra itin pavojingas ginklas, o griaunančios galios pridėjo ir ankstesnės apeigos, man nepavyko taip stipriai atsilaikyti kaip Julijai. Dėl mano silpnumo, ji ir turėjo išeiti. Jei ne ji, o aš būčiau išėjusi, Mėnulio žvaigždės linija būtų sunykusi, o Julija turi Augustę. Kai ateis laikas, ji taps Saugotoja.

Julija atidavė savo gyvybę mainais į mano, jūsų dukros ir pirmiausia mūsų tautos, o po to ir viso Pasaulio gyvybę.

Su Augustės atėjimu į mano gyvenimą, viskas pasikeitė. Iš savo viengungiško buto persikėliau į Viktorijos tėvų namus užmiestyje. Tik Viktorija galėjo mano dukrą išmokyti Saugotojos paslapčių. Benas atsisakė palikti man vienam su Viktorija auginti Julijos dukrą, todėl ir jis atsikraustė pas mus. Taip pat, vieša paslaptis, kad jie su Viktorija pradėjo žiūrėti vienas į kitą daugiau nei kaip draugas į draugę, dėl ko aš labai džiaugiuosi. Dar didesnį džiaugsmą kelia dukros juokas, jos kibirkščiuojančios akys ir žodis „Tėti“.

Sutinku, mūsų šeima kiek keista, bet mes rūpinamės vieni kitais, mokomės iš savo klaidų, o namas pilnas gyvybės. Tuo tarpu, jazminų aromatas kasmet lygiai taip pat saldus. Vieną stebuklingą naktį per metus, aromatas ypatingai saldus. Jis kvepia tavimi, Julija.

Sukėliau viską į vieną vietą patogesniam skaitymui. Jei kažką perskaitė viską, ačiū labai, tikiuosi buvo verta skirti savo brangų laiką šiam menkam skaitymėliui, sėkmės tau :)