Eisim į lauką?

Žiūriu pro savo langą į lietų. Mėgstu lietingas dienas. Žinau, kad truputį juokinga taip sakyt, kai dažniausiai savo dienas leidžiu tarp keturių sienų ir gaivaus oro paragauju tik išėjusi į balkoną arba einant tas 10 min iki universiteto ir atgal. O jei ir ilgiau kažkur einu, pasiimu savo didelį skėtį. Ir vistiek man patinka. Visa gamta taip atsigauna. Nieko tokio, net jei ir žmonės labiau apniukę nei saulėtą dieną. Juk oras nėra priežastis prastai nuotaikai, tai pasiteisinimas.
Laukiu, kai baigsis sesija ir bent kelioms dienoms galėsiu grįžti į savo kaimuką, kur žaliuoja miškai ir pievos, ežerai ir upės supasi savo bangomis ir viskas kažkaip ramina. Jei lynos, pasiimsiu skėtį ir geriausią draugą į lauką, jei bus šilčiau, prieš pasigriebiant draugą eisiu patikrint kaip mamai be manęs sekasi tvarkyt daržus. Tikiuosi savo žodžius išpildysiu, o ne džiūsiu savo kambaryje kaip įprasta...
Rytoj gatvės muzikos diena, o tai reiškia, kad tikrai eisiu į lauką. Tariausi su vienu draugu, bet galbūt bus visai kitaip. Galbūt atsiras visas būrelis, o gal liksiu tik su savimi. Kadangi su savimi susitaikiau, tas variantas nebėra liūdnas ir baisus. Iš naujo atradau džiaugsmą pabūti su savimi ir savomis mintimis. Kartais ir visai gerai nuo aplinkos šurmulio pasislėpti savo minčių srovėse.
Tikiuosi, čia yra bendraminčių, kuriems nusibodo jų narveliai. Tai, kaip, einam į lauką?