Žvaigždėtos naktys

Gyvenam po žvaigždėtu dangumi, tačiau to net nepastebim. kasdien vaikštom nukarę smakrus žemyn ir vis kažkur skubam. Vieni į mokyklą, kiti į darbą, kiti į ligoninę, kažkas į policiją, kažkas į namus, anksčiau ar vėliau  - visi į kapus. Jaučiamės tokie svarbūs išlaikę egzaminus ar gavę paaukštinimą darbe. Žinoma, gera džiaugtis smulkmenomis, bet kas iš tikro svarbu. Kiek mūsų darbai, nuopelnai ir nesėkmės iš tikro svarbūs? Mums, kitiems žmonėms, šaliai ar pasauliui? Kas mes tokie, kad vis keliame savo asmenį ir taip dažnai linksniuojam "aš", "mano", "man"...
Kaip gera užverst galvą aukštyn ir stebėti dangų. Mano draugė sako, kad rugpjūčio žvaigždės gražiausios, juk jos ir Mamontovo apdainuotos, tačiau man mielos gruodžio pabaigos ir  sausio šalčiu spindinčios žvaigždės. Skaisčią naktį netgi galima pamatyti savo kvėpavimą. Apskritai, žiema man nakties karalijos laikas. Mėgstu nakties šviesas, jų atspindžius vandenyje, girgždančius žingsnius ir iš kažkur atsiradusį palengvėjimą. Lyg tamsa leidžia pamiršti dienos rūpesčius ir dovanoja žvaigždes, o mėnuo nušviečia kelią. Vasarą dažniau tuo galima pasimėgauti, nors naktys ir trumpos, tačiau šaltukas mažiau kandžiojasi, o ir rytais nereikia anksti verstis iš lovos.
Kai buvau mažulesnė, eidavau užvertusi galvą ir stebėdavau dangų. Man pasisekė, kad mano žvyrkeliu retai kada pravažiuodavo mašinos, nors kartais ir tekdavo užkliūti už akmens ar nepastebėti duobės. Su amžiumi ir atsakomybėmis galva vis dažniau nusileidžia žemyn su žemiškais rūpesčiais. Visgi verta bent tas kelias minutes užversti galvą aukštyn ir stebėtis, siektis į nematomus tolius ir erdves