Kiek žmonių esi išgelbėjęs?
Daryti gerus darbus yra gera. Stengiuosi kaip galima dažniau tai daryti. Jei vyksta kokia nors geranoriškumo akcija ar galiu paremti žmones, kuriems kažko trūksta, o aš galiu pasidalinti, visada taip ir padarysiu.
Yra žmonės, kuriems aš negaliu padėti. Pavyzdžiui, turėjau keistą įvykį.
Prieš dvejus metus lankiausi savo vaikino gimtinėje. Su jo draugais nuėjome pasėdėti prie upės, kadangi buvo vasara ir gražus oras, buvom pasiėmę keletą skardinių alaus. Vieta buvo nuošaloka, tačiau visgi vieša, tad sulaukėm "svečių". Atėjo du vyrai ir moteris, aiškiai neblaivūs. Vaikinų kompanija, su kuriais buvau draugiški ir mandagūs, taigi ėmė šnekučiuotis su atvykėliais. Kol jie kažką šnekėjo, susipažinau su moterimi. Jos vardas sutapo su mano pusseserės vardu, jai patiko kaip tariu jos vardą. Viskas truko neilgai, tačiau atsisveikindama moteris norėjo mane apkabinti. Apkabinusi ji sušnibždėjo, jog ji yra belaisvė. Vienas iš tų vyrų ją išlaiko ir ji neturi kur nuo jo pabėgti. Jis nuolat ją kontroliuoja ir ji jaučiasi kaip narve. Ji sakė, kad aš jai niekuo negaliu padėti, tiesiog ji norėjo, kad kas nors žinotų jos istoriją. Likau šokiruota, tačiau vaikinams nieko neprasitariau. Grįžus iš lauko, mano vaikinas ėmė klausinėti kas man ne taip. Papasakojau ir jam ką girdėjau. Jis mane apkabino ir ilgai kurį laiką tylėjom. Kiek nurimę dar kažką šnekėjom, tačiau tai visam laikui įsirėžė man į atmintį.
Prieš keletą metų nepažįstamas vaikinas parašė man per facebooką, jis mane surado iš kažkokio mano komentaro, nes jam patiko ką sakiau. Kurį laiką bendravome, tačiau jis norėjo daugiau nei būti draugais, o aš to nenorėjau, tad bendravimas nutrūko, tačiau likom vienas kito "draugų" sąrašuose.
Vakar jis man parašė. Jis norėjo paskutinio pokalbio. Neturėjo kam parašyti, tad parašė man. Jis buvo visai pakrikęs. Po kelių bandymų nusižudyti jis norėjo pagaliau pasiekti savo siektą rezultatą.
Galbūt nuskambės keistai, bet su juo susirašinėdama buvau visiškai šaltų nervų. Bendravom kelias valandas. Iš pradžių jis tik liejo savo sielvartą, tada pyktį - jis įžeidinėjo mane, stengėsi išvesti iš kantrybės, tada vėl puolė į savigraužą, kol pagaliau nukreipiau jo mintis kiek kita linkme. Galų gale sulaukiau dėkingumo.
Mano nervai buvo šalti, nes esu jau ne kartą kalbėjusi su žmonėmis "ant ribos". Būna akimirkų, kai žmogus nemato kito kelio, kaip pabaigti savo gyvybę. Jo/ jos bėdos, jam atrodo pati didžiausia tragedija. Bent man asmeniškai daugiausia teko kalbėtis su žmonėmis tokioje situacijoje, kai jiems buvusi antra pusė sudaužo širdį. Iš mano perspektyvos, būna kur kas sunkesnių ir blogesnių situacijų, nei faktas, kad vaikinas ar mergina tave išdavė, paliko, įskaudino. Meilė yra rizika, reikia su tuo susitaikyti. Gal tokiu savo požiūriu bent iš dalies užkrečiu ir žmones ant ribos, jie kiek nurimsta? Galbūt pokalbis su kitu žmogumi padeda suvaldyti siautėjančias emocijas? O gal tiesiog reikia jausmo, kad kažkam tu rūpi ir yra žmogus, kuris stengiasi tave suprasti?
Šiaip ar taip, žmonėms reikia kalbėtis su žmonėmis. Paprasti, bet nuoširdūs žodžiai gali nuveikti didelius darbus.
