2015 m. birželio 22 d., pirmadienis

Šviesa ir tamsa

Tikriausiai tęstiniausia problema, nuo pat egzistencijos pradžios, ir tikriausiai iki pabaigos - tėvų ir vaikų santykiai. Sunku rasti žmogų, kuris pasakytų, kad su abiem savo tėvais puikiai sutarė, o dar rečiau, tokį laimės kūdikį, kuris ne tik su savo gimdytojais, bet dargi ir su savo atžalomis be problemų rado bendrą kalbą. 
Ryškiausiai atotrūkis tarp vaikų ir tėvų, mano nuomone, matomas paauglystėje. Vieniems paauglystė prasideda anksčiau, kitiems vėliau, na o tretiems.. regis jos net nebuvo. 
Paauglys į viską reaguoja žymiai jautriau, ypač į visas neigiamas perspektyvas. Tėvų priekaištai, atrodo per didelis rūpestis ar abejingumas, prielankumas broliui ar sesei, žalingi įpročiai, viską pradedam matyti per hiperbolinę prizmę, kai tėvai atrodo patys neteisiausi žmonės pasaulyje. Tą akimirką paauglio esybės akstinu tampa absoliutus maištas viskam, kas yra jo tėvai. Imam rengtis per daug drąsiai, susirandam "bendraminčių draugų", ignoruojam visas taisykles ir tiesiog darome viską, kas mums patinka, o dar dažniau tai, kas varo tėvus iš proto. O jei dar pirmoji meilė pasirodo, tai galima iškart prisikabinti anarchisto etiketę. Tokio laikotarpio atomazga gali būti iš esmės dviejų tipų. Arba lieki anarchijos imperatoriumi tolimesnį savo gyvenimą, arba po kiek laiko tave išduoda tie atsitiktiniai žmonės, kurie tuo metu atrodė visagaliai ir tokie savi, tačiau lieki pas savo tėvus, kurie visada, kad ir kaip erzindami buvo šalia. 
Mano pačios paauglystė buvo permaininga. Galbūt netgi tylūs uraganas. Atrodytų, kad viskas gerai, saulė šviečia, pievos žydi, visi turėtų dalytis šypsenomis, tačiau paveikslas kupinas tamsos. Tas, kas lieka širdyje, už uždarytų durų, tyliai ar su ašaromis sukurtame savo sielos kiaute. Aš savim nepasitikėjau. Man visada reikėjo, kad šalia būtų žmogus, kuris sakytų "taip tu gali" ir ""viskas yra ir bus gerai". Deja, buvo sunku tokių rasti. Sutiktus "draugus" buvau linkusi naiviai idealizuoti, kai realiai manimi tiesiog naudojosi, ir kai su didelėmis pastangomis pramokau tarti "ne, tapau nereikalinga. Tėvai irgi, nebuvo ta rami užuovėja. Tėtis buvo pasinėręs, į žalingą įprotį, tad retai kada turėjo pakankamai sąmonės ar laiko (visgi, ištaikius gerą momentą, visada galėjau remtis į jį). Mama, mačiusi daugybę piktų ir liūdnų likimo pinklių, stengėsi mane nuo visko apsaugoti. Ji šventai tikėjo, kad darysiu visas klaidas, eisiu blogiausiais keliais, kur sutiksiu pikčiausius žmones ir nutiks visos įmanomos nelaimės. Ji taip bijo. Dar ir dabar, privalau stengtis jai įrodyti, kad mano pasirinkimai gali būti teisingi. Iš šono pažiūrėjus, net ir dabar, aš dar nebaigiau savo tokios paauglystės, tikriausiai ji ir nesibaigs. Juk visada liksiu vaikas savo tėvams. Tėtis dabar žymiai dažniau toks, su kuriuo galiu kalbėtis ir jaustis saugi, mama dar vis visur įžvelgia pavojus. Džiaugiuosi, kad jie, nors ir tokie skirtingi sugebėjo išlikti kartu, ir esu dėkinga, kad jie taip myli mane ir mano brolį. 
Trečias variantas, atrodo pats šviesiausias, kai tėvų ir vaikų santykiuose to hormoninio "BUM" nė nebuvo. Pažįstu keletą tokių šeimų. Visi gražiai sutaria, nors ir pasiginčija karts nuo karto, tačiau nebūna dramų. Tėvai palaiko savo atžalų pasirinkimus, palaiko juos ir paremia kaip tik galėdami, o vaikai stengiasi iš visų jėgų parodyti kokie jie yra geri, jie noriai susiskambina ir matosi su tėvais. Smagu matyti tokį idilišką vaizdelį, su lengvu balto pavydo prieskoniu džiaugiuosi jų laime. Kita vertus, atėjus laikui suaugti, kai metas pradėti galvoti apie savos šeimos kūrimą, tokiems vaikams kyla problemų. Jų ryšys su savo šeima toks glaudus, jog jie pamiršta, kad jiems vertėtų praplėsti savo širdį ir naujiems žmonėms.
Manau, kad esi bent vienu žingsniu arčiau brandos, kai bent jau stengiesi suprasti savo tėvus. Tada net ir tamsiausiuose prisiminimuose, ir skaudžiausiuose jausmuose randi kibirkštelę, kuri nušviečia priežastis, kodėl buvo pasielgta vienaip ar kitaip. Jei manai, kad tu turi daug paslapčių, sužinojus kiek tavo tėvai turi paslapčių ir atspalvių, apie kuriuos tu nė nenutuokei ar nenorėjai žinoti, suprastum kad niekas nėra paprasta.Viskas turi tamsiąją ir šviesiąją pusę. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą