Net mano motina nesakydavo kad aš gražus ( Michael Robotham "Įtariamasis")
Mano nuomone, grožis prasideda iš savęs. Kai jaučiamės laimingi, kažkaip stebuklingai jaučiamės ir gražūs (o gal tuo metu tiesiog negalvojam apie tai, o tiesiog džiaugiamės akimirka?). Grožis baigiasi tą pačią sekundę, kai imame save lyginti su kitais, arba kai kažkas kitas už mus tai pradeda daryti.
Vaikystėje man lėlės ir žaidimas "namai" atrodė kaip pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Su berniukais žaisti "karą" irgi nemėgau, bet susiderėdavau geras sąlygas arba žaisdavom kažką kita, o dar dažniau mėgau leisti laiką viena su knygomis. Paauglystėje, mergaitės, kurios mėgo žaisti su lėlėmis, išmoko žaisti su drabužiais, makiažu, kosmetika, ir automatiškai su vaikinais. O aš skaičiau, ne tas knygas, kurios man padėtų išmokti tų dalykų... Kitos merginos mokyklos nesistengė paslėpti to, kad aš joms atrodžiau negraži. Nenoriu leistis į smulkmenas, bet išgyvenau daug bjaurių dalykų per tuos metus, tad netgi praėjus tą etapą niekada negalėjau nė pagalvoti, kad galėčiau būti graži. Įgijau kompleksų, su kuriais iki šiol turiu kovoti.
Atėjus mokytis į gimnaziją, ten istorija buvo švelnesnė, bet vistiek visada kybojo negražios moksliukės etiketė. Naujos klasės gražuolės, toliau lygino mano ir kitų merginų grožį.
Universitete situacija buvo kitokia. Žinoma, tarp grupiokių ir kitų merginų išvaizdos bei maniškės, buvo gili praraja, tačiau pirmą kartą tai niekam nerūpėjo. O jei ir rūpėjo, aš to tikrai nepastebėjau.
Visgi, mano kambariokė įvarė man stiprų kompleksą, kad aš apskritai nemoku apsirengti. Beveik visi mano pasirenkami drabužiai buvo "išbrokuojami" replikomis (man į akis ar už akių) arba tiesiog žvilgsniu. Kadangi viskas buvo atitinkamai slepiama po veidmainyste, kai ateidavo reikalas apsirengti į pasimatymą, ji mane "gelbėdavo". Buvo metas, kai buvau įsitikinusi, kad mano vaikinui patiko mano išvaizda vien dėl jos pagalbos (how f*ed up was that????).
Visą tą laiką aš jaučiausi negraži. O kaip galėjau? Visoje mano aplinkoje vyravo grožio kultas. Daugybė žmonių buvo atkaklūs to kulto sėkėjai. Visą laiką lyginau save su filmų, interneto ar kitomis - tiesiog klasėje, auditorijoje, gatvėje, vakarėlyje ar kitur matomomis gražuolėmis. Eiti į parduotuves apsipirkti - tas pats kaip eiti naikinti savimeilės ir rinktis kompleksus. Kažkur netelpi, kažkas krenta, o dauguma tiesiog baisu.
Kažkada žiūrėdama kvailus youtube vaizdo įrašus išgirdau tą mintį, kad jei nori jaustis graži, tiesiog nustok save lyginti su kitomis. BUM. Sprogo burbulas ir atsivėre plyšys naujoms mintims. Bėgant laikui, daug augant man pačiai kaip asmenybei (bendriau sakant - paskutinis bandymas kovoti su slepiama depresija, kuriam nepasisekus būčiau ėjusi pas specialistus), nusprendžiau laikytis požiūrio, kad jei neturėčiau niekuo skųstis. Jei man kažkas nepatinka, turiu tai pakeisti. Jei negaliu pakeisti paties dalyko, privalau keisti požiūrį. Tą pačią filosofiją taikau ir savo išvaizdai. Nepatiko keli kg, numečiau, nepatinka dar kažkas, mokausi, domiuosi kaip tai taisyti. Svarbiausia, nelyginti savęs su kitomis. Pakeitus požiūrį, ėmė keistis daug dalykų. Nors ir dar būna nuopolių (juk kova su savais demonais visada būna ilga ir sunki), bet jaučiuosi tikrai laiminga ir graži. Tad, nors mano mama kaip ir knygos herojaus, man nesakydavo, kad esu graži ir mažai kas apskritai taip darydavo ( arba aš nesiklausiau/netikėjau), dabar pati tai sau sakau. Skamba juokingai, bet veikia.
P.S. Jei manote, kad merginos dažosi ar madingai rengiasi dėl vaikinų, jūs negalėtume dar labiau klysti
