Pagaliau baigiasi šventinis laikotarpis. Ką man atnešė šventės? Peržiūrėkim
- Keletą mielų smulkmenų nuo artimųjų - ačiū jiems. Dovanos mano šeimoje niekada nebuvo pagrindinis švenčių aspektas ir vargu ar kada taps. Visgi, meškutis, saldainis, fėjos pakabutis, vaškinis angelėlis ir panašūs daikteliai šildo širdį, tas mažas priminimas, kad kažkam rūpi. To priminimo kartais labai reikia
- Kaip ir tikriausiai daugumos fb puslapis užtvindytas eglutės ir aš nuotraukų mišku. O aš išsaugojau bent kelias eglutes šiemet. Užuot kirtus eglutę, parsiveži namo keletą šakų, ir šventės jaučiasi ir gamtos neskriaudi. Dar miške radau paukščių lizdelį. Kadangi žiema, jis buvo tuščias, bet smagu jaust, kad išsaugojau kažkieno namus nekirsdama eglių.
- Kūčios kaip visada jaukus šeimos pasisėdėjimas. Tikriausiai mylimiausia mano šventė. Jokios pompastikos, tik jauki namų šiluma ir ramybė
- Kalėdos... Iš ryto išsiunčiau palinkėjimus su šventėmis, iškepiau sausainius. Gaminant maistą namie, ypač saldumynus, turiu mažą tradiciją, nunešti pirmiausia paragauti tėčiui. Jis visada mėgo saldumynus ir dažniausiai labiausiai laukia kol baigsiu kažką kepti, todėl jam atitenka ši garbė. Taip atsitiko ir šįkart. Palikau kitus sausainius pravėsti ir išėjau į savo kambarį ruoštis eiti į močiutės namus. Girdėjau kaip atbėgo mama. Kažką greit surėkė ir nulėkė. Neišgirdau ką tiksliai pasakė, bet supratau, kad kažkas labai ne taip. Ir deja, teisingai supratau. Mano tėtį ištiko priepuolis. Mama masažavo kojas ir rankas, kad suaktyvintų kraujotaką, brolis surado širdies lašų, aš iškviečiau greitąją. Mama su tėčiu nuvažiavo į ligoninę. Po kiek laiko, krikštomama atvežė ir mus su broliu į ligoninę. Diagnozė neaiški, gal kada ir paaiškės, bet akivaizdžiai dar negreit
- Kitą dieną susitikom su mokyklos draugėm. Visos esam išsibarsčiusios: skirtingi universitetai, skirtingi miestai, skirtingos šalys, bet susitikus visada pats geriausias jausmas. Buvom su nakvyne, taigi kitą dieną grįžom tik pavakariais
- Dar kitą dieną turėjau grįžti į Vilnių ir pradėti mokytis egzaminui. Aš planavau, bet Dievas tik nusijuokė iš tokių planų. Ir pasiėmė mano močiutę pas save vidury nakties. Jokio miego, ruošėmės laidotuvėms močiutės namuose, todėl buvo daug darbo visai šeimai
- Prieš laidotuves, mano tėtis dar buvo ligoninėje, taigi turėjau būt tas tvirtas petys mamai. Pati tiesiog turėjau išjungti visas emocijas, kad būtų jėgų palaikyt ir krikštomamą. Tiesiogine ta žodžio prasme turėjau laikyt ją, kad nenualptų ar panašiai. Dar pasisekė, kad pavyko bent truputį ją pavalgydinti. Per laidotuves buvo ir mano tėtis. Realiai pabėgo iš ligoninės. Gerai, kad bent po to dar tyrimus pasidarė, kai reikėjo. Nors ir niekas nepaaiškina, kas darosi su mano tėčiu, bet dabar jis bent jau namie.
- Naujus metus sutikau tyliai, ramiai, dviese. Turėjau išvažiuot iš namų, nes kitu atveju ruošimasis egzaminui būtų tikrai nuplaukęs. Vidurnaktį, mano vaikinas laikė mane apkabinęs, mes žiūrėjom į fejerverkus danguje, viskas aplink sproginėjo. Akimirką atrodė, kad su tais fejerverkais sprogo visas aplinkinis pasaulis. Likom tik mes dviese. Ir tą akimirką jaučiausi truputį laimingesnė nei sekundę prieš tai
- Nors kitą dieną sėdau prie mokslų, ir stengiausi, kad kažkas liktų mano galvoje, sekėsi prastai.
Taigi, dabar nejaučiu gyvenimo. Vargu ar pavyksta apskritai kažką stipriau jaust, atrodo viskas per sunku. Norisi susisukt į kamuoliuką ir po truputį išnykti. Gelbsti mažai kas. Mano antra pusė pateisina tą pavadinimą, su juo viskas atrodo gerai, bet vos tik nebeesu šalia, mane vėl praryja tamsa. Kiek laiko dar būsiu tokia tamsa? Ei, pasiskolinę mano laimę ir džiaugsmą, grąžinkit, aš jau pasiilgau gyvenimo skonio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą