Reikėtų apsikeisti vietomis

Šimtadienio proga su vienu draugu sumąstėm aplankyti savo mokyklą. Jis turėjo kiek kitų priežasčių nei aš, o man tiesiog buvo smalsu kaip sekasi šiai dvyliktokų laidai, nes joje mano brolis ir nemažai kitų pažįstamų. Šventės metu su draugui užsiminiau kaip smagiai atrodo vieno dvyliktoko varlytė, po kiek laiko man užkliuvo kitos merginos žvilgsnis, nors nepažinojau gerai nei vieno nei kito, tik iš matymo. Oficiali dalis praėjo kaip visos mokyklos šventės, o neoficialiai daliai tikėjausi, kad ši laida bus pakankamai išmintinga, bet gerai pašvęs. Deja, labai skaudžiai klydau.
Ryte nugirdau tėvų pokalby. Iš balsų jaučiau, kad kažkas negerai. Šventė su labai nelaimingu atsitikimu. Dvyliktokų kompanija pakliuvo į avariją. Nusiraminau, kad bent broliui viskas gerai, bet nerimavau dėl kitų savo pažįstamų iš tos laidos. Vėliau paaiškėjo, kad už vairo buvo vaikinas su varlyte, o šalia jo priekyje sėdėjo ta pati mergina, kurios žvilgsnis man įsiminė. Gale sėdėjo dar keli vaikinukai, bet jiems viskas daugmaž gerai. Mergina žuvo, medikai dar bandė palaikyt jos gyvybę aparatais, bet kitą dieną jos gyvenimas baigėsi. Vairuotojas buvo jaunas, išgėręs ir be teisės vairuoti. Jam dar ne taip blogai kaip tai merginai, bet situacija taip pat sunki.
Miestelis mažas, taigi daug kalbų, daug gandų, daug liūdesio ir užuojautos. Smulkmenų jokių nepasakosiu, kam reikia, tas jas žino, o kitiems nėra ko kištis.
Kažkaip pastarosiomis naktimis jaučiau, kad artėja kažkas negero. Tik tikėjausi visai iš kitos pusės, nors dar negarantuoju, kad ir iš ten bus gerai.
Apskritai ar pastaruoju metu gali būti iš kur nors gerai? Gerai ten, kur manęs nėra.
Dėl to, kartais pagalvoju, jog reikėtų susikeisti vietomis su išeinančiais iš gyvenimo. Jau beveik baigiu visus ryšius su žmonėmis nutraukti. Vis dažniau būnu viena, o jei ir su žmonėmis, sunku pasakyti, jog ten buvau, nes dažnai tyliu. Kam reikia tokių žmonių? Manau, kad niekam. Bent manęs nemanau, kad kažkam labai trūktų ar pasiilgtų. Tik tėvų būtų tikrai gaila, jie ir taip daug prisikentėję. Nenorėčiau jų skaudinti, bet jie dar turėtų mano brolį.
Vos man atrodo, kad sugebu bent kiek pritapti šiame pasaulyje ar pasivaidena, kad yra žmonių (be mano šeimos) kurie norėtų su manim kartu eiti gyvenimu ( kaip draugai ar antra pusė) anksčiau ar vėliau iliuzija subyra

Valentinas už durų

Taigi rytoj komercinės meilės diena, kai visi prekybos centrai užkišti vienkartiniais mielais niekniekiais, mokinukų skruostai nulipdyti širdelėm, kažkas galbūt prisipažins meilėje, o kažkam įprasta diena. Ar tai įsimylėjėlių diena? Nors yra daug porų, kurios įdeda daug pastangų, kad nustebintų savo antrąją pusę, bet manau yra daug daugiau vienišių, kurie pyksta ant viso pasaulio, o labiausiai ant tų keleto tikrai laimingų porų, kodėl jiems pasisekė, o vienišam žmogeliui ne.
Turiu pripažinti, kad dauguma tų juokelių internete yra tikrai juokingi. Po kažkurio net buvo beveik gaila, kad nebeesu vienišė ir negaliu prikolint apie tai, kaip prisiperku šokolado ir ledų, apsivalgau, žiūriu romantiškus filmus pati sau ir dainuoju lyriškas dainas per karaokę internete, kurias dedikuočiau savo ryžam gražuoliui katinui. Pas mane tokio etapo nepasakyčiau, kad ir buvo. Ankstyvosios paauglystės metais, 13- 14 metų supratau, kad nuo to, kad vieną dieną per metus būsiu liūdna dėl to, kad esu vieniša niekam nebus geriau. Kitą dieną su klasiokėm surengėm mokykloj Valentino dieną. Mūsų kaimo mokykla buvo super maža, bet visi prisijuokėm ir visi draugiškai praleidom laiką. Nuo tų metų Valentinas man tapo proga padaryt kažkam geresnę dieną. Vienais metais per šią dieną turėjau vaikiną, bet realiai mes gyvenom 100km, o kai susitikom iš jo pusės nieko ypatingo nesulaukiau, nors ir nesitikėjau. Po cinikės kauke, aš romantikė, tad dažniausiai kad ir kaip neigiu ir peikiu visas banalybes, bet realiai, kai man rūpi žmogus nepatingiu rašyt meilės laiškų ir prisigalvot visokių nesąmonių. O jis buvo visai kitoks žmogus. Tiesiog einam skirtingais gyvenimo keliais ir nieko čia daugiau nepasakysi.
O realiai pati smagiausia Valentino diena kol kas man buvo praeitais metais. Dieną man rodos sudalyvavau kažkokiam SA renginuke, kad susipažinti su kažkuo, nors ėjau tiesiog pasisemti idėjų, jei netyčia vėl kada reiktų kažką tokio organizuoti. Turėjau visai linksmą pertrauką :D Bet smagiausia buvo vakare. Užėjau pas grupiokę, atsigėrėm arbatos, jos blokiokas pasikvietė mus pasižiūrėt krepšinio, ten buvo ir jo draugas. Tai nebuvo pasimatymas ar kažkas tokio, tiesiog iš draugiškumo pasikvietė. Ir buvo žiauriai jėga :D Gausybė gerų ir garsių emocijų. Tada pagalvojau, kad tai tikriausiai bus pati geriausia ir nuoširdžiausia Valentino diena, kokią kada nors turėjau.
Šiemet apie gresiančią Valentino dieną man priminė kambariokė su drauge, kurios planuoja  mergaitišką kino dieną. Svarsčiau ką sugalvoti savo vaikinui. Juk realiai jam tai bus pirma Vasario 14d ne tik su manim, bet apskritai su antra puse. Norisi pasistengt dėl jo, padaryt kažką ypatingo. Manau tai visiškai natūralus jausmas. Taigi, pirminė idėja buvo Nutellla apklijuota širdelėm ir kai kas iš mano širdies. Mūsų Saulėtekio IKI nebuvo taip nusiteikusi Meilės dienai, kaip kiti prekybos centrai, širdelių neradau, tik atvirukus. Stoviu aš prie to stendo, perskaičius bent trečią idiotišką užrašą ant atviruko jaučiausi paskutinė idiotė. Prie manęs prieina pagyvenęs vyrukas. " Ak tiesa, juk 14-ta artėja... "... Nuoširdžiai nusišypsojo ir smagiu balsu sako     "Šaunuoliai, taip ir reikia!" Ačiū, tam žmogui, jo dėka nupirkau tikrai mielą atviruką ir milžinišką šokoladą savo antrai pusei. Tikiuosi, jam patiks :) dar labiau tikiuosi, kad patiks jam tai, ką pridėsiu iš savo širdies. Per pertrauką tarp paskaitų atspausdinau jam pirmajam perskaityti savo rašytą istoriją. Į baltus lapus sugulė 12 puslapių mano minčių, sapnų, širdies, sielos ir vaizduotės. Pradėjau tą istoriją dar 12 klasės pabaigoje. Po to, buvo didžiulė pertrauka iki pirmo kurso vasaros. Planavau viską iš sąsiuvinio perkelti į kompiuterį, tada po truputį paviešinti, gal ir čia. Bet kažkodėl vis laukiau. O perskaičius jam, ir daugiau akių turėtų pamatyti ką prikurpiau. Sukryžiuoju pirštus ir kitą kartą gal jau nerašysiu, bet nukopijuosiu gabalėlį "Saugotojos jazminų" pasidalinti su tais keliais žmonėmis, kurie vis užsuka paskaitinėt ką čia užsirašinėju.
O rytoj, didžiausias mano palinkėjimas, būkit nuoširdūs. Nereikia apsimesti, kad jums nerūpi ta diena, jei taip nėra.O jei taip yra, tai bent netrukdykit kitiems šypsotis. Tiems, kas nori padaryti dieną kam nors gražesnę: pasveikink savo tėvus, jei jie po tiek metų dar kartu, senelius, jei tokius turi, jei pažįsti žmogų, kas prarado savo antrą pusę, neleisk jam vienam liūdėti šią dieną, jei turi antrą pusę, tai nepamiršk ir savo vienišų draugų, pasakyk kokie jie faini ir palikėk sėkmės kitą dieną, nereikia laukt juk visus metus :D Taigi, ar būsi rytoj vienas, su artimais ar smagiais žmonėm, ar tuo vienu ypatingu žmogumi, puikios tau nuotaikos ir daug šypsenų ;)