2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Į duris beldžiasi Kalėdos ir Naujieji metai. Daugumai tai didžiosios metų šventės. Man ne.
Apskritai pati koncepcija "šventė" man yra kažkuo atstumianti. Vien todėl, kad kažkas pasakė prieš daugelį metų, kad laikas švęsti, mano sieloje turėtų įsijungti kažkoks jungiklis ir įsijungti "ŠVENTĖ" rėžimas? Nemanau. Galit mane vadinti praradusia vertybes ar moralės normas, bet nematau prasmės jaustis laiminga, džiugia ar panašiai dėl realiai jokios priežasties. Skaičius kalendoriuje nėra priežastis mano laimei.
Man laimę atneštų šeimos sveikata, ramybė, darna, mano pačios širdies harmonija. Jokių skolų, reikalo ar pastangų kažkam įtikti ar paklusti kažkieno tampomoms virvutėms. Nesu marionetė.
Ir visgi, turiu šokti pagal bendras taisykles. Reikia paruošti dovanas artimiesiems, stalą ir namus šeimai. Ne todėl, kad man rūpėtų reklamų skelbiamos nuolaidos ar kišamos šventės priedermės. Man rūpi žmonės, dėl kurių stengiuosi. Jei jie užsiliūliavę šventės euforijoje, tebūnie. Gal aš sugedusi, kad nejaučiu švenčių, bet dar ne tiek, kad nesugebėčiau nukąsti maištautojos liežuvio ir šypsotis žmonėms, kuriuos myliu.

Naujiesiems metams norėčiau laisvės.
Man tobulas sutikimas būtų kelionė.
Pilnas bakas degalų, geriausi draugai ir vaikinas šalia, apsnigti keliai, tamsus dangus ir automobilio žibintai. Per vieną vakarą norėčiau apkeliauti bent kelias kompanijas sutinkančias Naujus Metus. Pabūti su jais, palinkėti nuoširdžiausio gėrio ir vėl judėti. O prieš pat vidurnaktį, kur nors pusiaukelėje arba tiesiog geroje vietoje: ant užšalusio ežero, kokio kalno, vietos, kur gerai matosi fejerverkai ar prie laužo - išsitraukti porą butelių šampano, stipriai apkabinti ir pabučiuoti savo mylimąjį, iššauti šampaną, apkabinti savo draugus, atsigerti šampano, pasivoliot sniege ir su mieliausia kompanija įgriūt į savus ar draugų namus ir leisti muziką, šokti, dainuoti, gerti ir bučiuoti savo mylimąjį, kol visi sumigtume šiltai, giliai ir saldžiai.


2013 m. spalio 24 d., ketvirtadienis

'13 Rugpjūtis

Purpuriniai Anykščiai
Kai ežerai seks pasakas, dainuosiu tau vėją.
Apie klevo šakas, pienių pūkus ir rasos lašelius.
Mik.Miegok. Kol saulė užkils virš bambos, kai
spinduliai bučiuos  kojų pirštukus ir kol išseks
žodžių gija mana, aš užmigsiu šalia.

Kai šviesos kasa ado dangaus žvaigždes, purpurinės šakos supa mane. Pirmyn, atgal. Žemyn, aukštyn. taip, gyvenam vieną kartą, bet kas skaičiuoja? Žemynos žvilgsnis trunka dvi sekundes, o mes skaičiuojam gyvenimus?  Aš būsiu kate, skaičiuot daugiau devynių man užteks, paliksiu kitiems. Juk mes niekur neskubam. Suspėjau įsimylėt tave. Gal ir tavyje kažką pabudinau. Jei naują rytą, traukis nuo dėžės kalėjimo ir bėk į muziką. Muzika vienintelė laisvė. Nenuvalkiota ir be įsipareigojimų. Gal nusipiešiam tokią laimę?

2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

'13 balandis (III)

Vėl pagaunu save mąstančią apie mirtį. Einu į tamsą, leidžiuosi žemyn. Atsigręžiu per petį, dar matau dulksną, iš kurios atžengiau. O kas jei durys užsivertų? Aš šaukčiau, o nieks negirdėtų mano raudos. Visi pamirštų kaip aš noriu gyventi. 
Įkvepiu šešėlių. Nuspalvinu skruostus ryžtu. Ir sugrįžtu. Dulksna užaugo į pavasario lietų. Negi meilės? O kas ta meilė? Argi aš nemyliu, jei tiesiog išgyvenu?  Išgyvenu širdies kauksmus į pilantį. Išgyvenu vaikiškus puolimus į rūką. Išgyvenu naktines klajones ir sielos pasivaikščiojimus.
Lašai krenta į mano veidą, o aš su šypsena laukiu dar. Šypsena. Lašas lašas lašas mažas lašas laimės. Atrodo taip paprasta. 
Gyvenimas nėra sudėtingas, tik mes jį tokiu padarome. O sudėtingiausias dalykas - žmonių santykiai. Tikra painiava.
Norisi atverti sielos langus, kad įkvėpčiau gryno oro, bet stiklas nepajudinamas. Glaudžiu kaktą prie permatomos sienos ir vaizduojuosi sau esanti laiminga. O gal tokia ir esu, tik nepastebiu. Jei sugebu pražiopsoti viliojančias akis, ar galiu pasitikėti savimi?
Plaukiu pasroviui ir tikiuosi atplaukti. Pagaliau suprasti, kad mano ir tavo nėra, esam mes.
Gal blogas laikas. Gal netinkama vieta. o kaip žinoti ar tai tas, kuris tave papildys? Tas, kuriam patikėsi daugiau nei savo širdį?

2013 m. kovo 20 d., trečiadienis

'12 balandis

Problemos, tai klausimai, tik į juos reikia laiko atsakyti. Į vienas problemas atsakome teisingai, į kitas - klaidingai. Bet kas man pasakys kas yra teisinga, o kas ne? Kiekvienas kelias lemia savas pergales ir pralaimėjimus. Mano teisėjas - sąžinė, nes tik ji viena Dievo balso atgarsis. Pakankamai šykštus, lyg alkanas neapsiplunksnavęs paukštis, cypiantis sielai tiesos ir gėrio, o jei netyčia parenki egoizmą ar klastą, jis išauga į piktą vanagą draskantį širdį ir lyg demonas apsėdantį mintis - mea culpa, mea proxima culpa...
Ir pasaulio tragedijos epicentre puikuojasi retoriniai klausimai, kurie išlekia garso aidu iš minties labirintų, nes atsakymas paslėptas minotauro prieglobsty. Sofistai prisijaukino mitinį budelį, bet kaip patikrinti, ar atsakas bent artimas tiesos šviesai? Ar labirinto sargas, net nematęs paukščio skrydžio gali žinoti sąžinės galią?

2013 m. kovo 9 d., šeštadienis

spaliukas '12

Jei saulė būtų kamuoliukas, žaisčiau su ja kasdien. Ridinėčiau, bumsėčiau, apglėbčiau ir mesčiau į viršų... Jei debesyse pamesčiau saulę, papūsčiau vėjo gūsį, kad vėl surasčiau draugę. Jei saulė pabėgtų nuo manęs, mane aplankytų jos brolis lietus. O lietų bučiuočiau... Su juo nepažaisi, jis skirtas meilei. Jau ne kartą ir ne du, kai mylimasis pasipildavo iš dangaus, jei tik manęs neįkalindavo stogas, atlenkdavau galvą į viršų ir leisdavau lašams kristi, priglusti prie mano veido, plaukų, delnų ir lūpų. Tokia mūsų meilė, atiduodu save lašų srautui, o tu leidi atsigerti dalelę tavęs... O jei užpuola žiema ir mano meilė pakeičia rūbą, žaviuosi sniego ruoželiais, nes tai primena mano svajonių meilę 
http://www.youtube.com/watch?v=C8QJmI_V3j4

'12 spalis

Apsikraunu materijos barikadomis. Bandau sustingdyti savo sielą ledkalnio kepurėlės viršūnėje. Stengiausi tapti švyturiu, bet tavo laivo horizonte nematyti. Kartais vienišas vienišas žiburio šešėlis pasivaidena mano vandenyse, bet man to vargiai užtenka. Vietoje kentauro proximos kartais pabyra jonvabaliai, o kartais tik žvaigždžių dulkės. Kad ir ką išplauna jūra, surenku kiekvieną trupinėlį ir ir lipdau tiltą. Norėčiau, kad tiltas vestų pas tave, bet kol kas, regis, tai tik paminklas mano vienatvei. Mano širdis gali pakelti ne vieną akmenį, bet ji jau pavargo. Žiburio šviesa vis blanksta, nes tavo akių šviesa nenori paglostyti mano akių lėliukių. Vis laukiu... Kaip sapne. Lyg kiekviena viltis lyg puodelis. Laukiu kol įpilsi arbatos, bet tu nepasirodai, puodeliai, vienas po kito vis slysta iš mano bevalių ir iš vienišumo sustingusių plaštakų... Puodelių eilė artėja prie begalybės, bet net ir begalėje piešiamos ribos. Pasiekiu kritinį tašką ir vietoj puodelio iš pirštų, išslysta žemė iš po kojų. Krentu. Būtų dar neblogai, jei tai būtų tvirta žemė, bet tai tik puodelių duženos... Šukės suardo mano odą, kraujo gijos srūva mano kūno milimetrais. Kiekvienas lašas susibėga su duženomis ir nanosekundžių taktu šoka mirties valsą. Aš nebeguliu šukėse. Aš plaukiu savo širdies kapinių jūroje. Mano lavonas pritraukia žemės grumstelius ir tampu sala. Baltas paukštis nukrenta ant manęs. Man skauda, bet išauginu sužeistam robinzonui medį, kad jis apsisaugotų nuo audros. Praslenka kiek laiko... Paukščio sparnai išgyja ir jis išskrenda. Apie jį man primena tik medis. Tačiau jei paukštis neatskris palaistyti medžio, tas medis lėtai ir skausmingai žus...
http://www.youtube.com/watch?v=WzSayxVM_E0

2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

'12 rugsėjis


Reikia atsigauti, atsibusti. Kada nustojau būti savimi? Elgiuosi kaip visiška lengvabūdė, pirmiau padarau, tada pamąstau, arba visai nieko nedarau, tada visai niekur nejudu, nei pirmyn, nei atgal. Jaučiausi, kaip tas teniso kamuoliukas, šokinėju, blaškausi visai be vietos. Esu tokia pasiklydusi. Pati nuo savęs slepiu savo veiksmų arba inercijos pasekmės, bet jei žaidžiu slėpynes su savo protu, tai dar nereiškia, kad gyvenimas neužmoka už neteisingus sprendimus. Galbūt reikėtų susimąstyti  ką galvoja kiti apie mane, kieno nuomonė man įdomi, o kurie žmonės yra teisūs, ir kurių nuomonė tikrai reikšminga. Esu visiškai palaida bala ir neįsivaizduoju kaip susiimt.
Kažkada buvau tvirta, buvau radusi klajonių uostą savyje, kartais nuklysdavau nuo kurso, bet dabar mano kompasas galutinai įmagnetintas, neskiriu kas yra taip, kas yra ne ir kas yra šlamštas. Turėčiau pergeneruoti vertybes, kibti į darbą ir išsikuopti gyvenimą, bet trūksta pagreičio, vidinės jėgos taip pametė savo krypties vektorius, kad susidariusi atstojamoji lygi nuliui. Negi nėra kelio į priekį? Gal galiu kažką pakeisti, o gal ir esu nevykelė be projekto, be ateities?
Kelrodę žvaigždę užsnigo rožinės snaigės, kai meilės žiedai ištirpo, liko tik purvas. Be proto tirštas ir klaidus. Trūksta tik milžiniško minotauro, kuris saugotų pražūties pinkles nuo vilties. O gal jis ir yra. Aš juk pažvelgus į pasidabruotą stiklo plokštelę matau pabaisą, tik nesuprantu kuo ji minta, mano bevertės egzistencijos paskutiniais leisgyviais syvais ar kitų džiaugsmu, kurį pagrobiu idiotiškais poelgais. Gal galų gale laikas susimąstyt ir apie kitus, juk jau senokai gyvenu ne viena. Iš pat pradžių to bijojau, aš nemoku bendrauti, nemoku elgtis su žmonėmis, reikėjo pasirinkti atsiskyrėlės dalį, nors ir brangią, bet ne tokią kenksmingą.
Man dabar tikrai reikia draugo. Dar per anksti žadinti tuos, kurie toli, jau per vėlu kažką sakyt tiems, kurie arti. Prašau kompanjono, kuris turėtų žemėlapį ir mokėtų skaityti žvaigždžių takus. Prašau sielos, kuri padėtų išlipt iš duobės. Galbūt esu tik aklas kurmis, bandantis išsikapanoti iš skylės žemėje, bet reikia kažką daryti. Gal bemiegė naktis prabudins į letargą įsikibusią sielą. Ei, žmogau, prabusk, nes tuoj pamirši kaip reikia būti savimi, kaip reikia būti žmogumi.