Apsikraunu materijos barikadomis. Bandau sustingdyti savo sielą ledkalnio kepurėlės viršūnėje. Stengiausi tapti švyturiu, bet tavo laivo horizonte nematyti. Kartais vienišas vienišas žiburio šešėlis pasivaidena mano vandenyse, bet man to vargiai užtenka. Vietoje kentauro proximos kartais pabyra jonvabaliai, o kartais tik žvaigždžių dulkės. Kad ir ką išplauna jūra, surenku kiekvieną trupinėlį ir ir lipdau tiltą. Norėčiau, kad tiltas vestų pas tave, bet kol kas, regis, tai tik paminklas mano vienatvei. Mano širdis gali pakelti ne vieną akmenį, bet ji jau pavargo. Žiburio šviesa vis blanksta, nes tavo akių šviesa nenori paglostyti mano akių lėliukių. Vis laukiu... Kaip sapne. Lyg kiekviena viltis lyg puodelis. Laukiu kol įpilsi arbatos, bet tu nepasirodai, puodeliai, vienas po kito vis slysta iš mano bevalių ir iš vienišumo sustingusių plaštakų... Puodelių eilė artėja prie begalybės, bet net ir begalėje piešiamos ribos. Pasiekiu kritinį tašką ir vietoj puodelio iš pirštų, išslysta žemė iš po kojų. Krentu. Būtų dar neblogai, jei tai būtų tvirta žemė, bet tai tik puodelių duženos... Šukės suardo mano odą, kraujo gijos srūva mano kūno milimetrais. Kiekvienas lašas susibėga su duženomis ir nanosekundžių taktu šoka mirties valsą. Aš nebeguliu šukėse. Aš plaukiu savo širdies kapinių jūroje. Mano lavonas pritraukia žemės grumstelius ir tampu sala. Baltas paukštis nukrenta ant manęs. Man skauda, bet išauginu sužeistam robinzonui medį, kad jis apsisaugotų nuo audros. Praslenka kiek laiko... Paukščio sparnai išgyja ir jis išskrenda. Apie jį man primena tik medis. Tačiau jei paukštis neatskris palaistyti medžio, tas medis lėtai ir skausmingai žus...
http://www.youtube.com/watch?v=WzSayxVM_E0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą