Problemos, tai klausimai, tik į juos reikia laiko atsakyti. Į vienas problemas atsakome teisingai, į kitas - klaidingai. Bet kas man pasakys kas yra teisinga, o kas ne? Kiekvienas kelias lemia savas pergales ir pralaimėjimus. Mano teisėjas - sąžinė, nes tik ji viena Dievo balso atgarsis. Pakankamai šykštus, lyg alkanas neapsiplunksnavęs paukštis, cypiantis sielai tiesos ir gėrio, o jei netyčia parenki egoizmą ar klastą, jis išauga į piktą vanagą draskantį širdį ir lyg demonas apsėdantį mintis - mea culpa, mea proxima culpa...
Ir pasaulio tragedijos epicentre puikuojasi retoriniai klausimai, kurie išlekia garso aidu iš minties labirintų, nes atsakymas paslėptas minotauro prieglobsty. Sofistai prisijaukino mitinį budelį, bet kaip patikrinti, ar atsakas bent artimas tiesos šviesai? Ar labirinto sargas, net nematęs paukščio skrydžio gali žinoti sąžinės galią?
Kaip man patinka kaip tu išreiški savo mintis ^^
AtsakytiPanaikintiDėkui :) žinai, gal per savo gyvenimą neišmokau teisingai vaikščioti, kalbėti, rengtis, atrodyti, mokytis ar įsimylėti, bet rašyt turiu dar vilties :)
AtsakytiPanaikinti