Šviesa ir tamsa

Tikriausiai tęstiniausia problema, nuo pat egzistencijos pradžios, ir tikriausiai iki pabaigos - tėvų ir vaikų santykiai. Sunku rasti žmogų, kuris pasakytų, kad su abiem savo tėvais puikiai sutarė, o dar rečiau, tokį laimės kūdikį, kuris ne tik su savo gimdytojais, bet dargi ir su savo atžalomis be problemų rado bendrą kalbą. 

Ryškiausiai atotrūkis tarp vaikų ir tėvų, mano nuomone, matomas paauglystėje. Vieniems paauglystė prasideda anksčiau, kitiems vėliau, na o tretiems.. regis jos net nebuvo. 

Paauglys į viską reaguoja žymiai jautriau, ypač į visas neigiamas perspektyvas. Tėvų priekaištai, atrodo per didelis rūpestis ar abejingumas, prielankumas broliui ar sesei, žalingi įpročiai, viską pradedam matyti per hiperbolinę prizmę, kai tėvai atrodo patys neteisiausi žmonės pasaulyje. Tą akimirką paauglio esybės akstinu tampa absoliutus maištas viskam, kas yra jo tėvai. Imam rengtis per daug drąsiai, susirandam "bendraminčių draugų", ignoruojam visas taisykles ir tiesiog darome viską, kas mums patinka, o dar dažniau tai, kas varo tėvus iš proto. O jei dar pirmoji meilė pasirodo, tai galima iškart prisikabinti anarchisto etiketę. Tokio laikotarpio atomazga gali būti iš esmės dviejų tipų. Arba lieki anarchijos imperatoriumi tolimesnį savo gyvenimą, arba po kiek laiko tave išduoda tie atsitiktiniai žmonės, kurie tuo metu atrodė visagaliai ir tokie savi, tačiau lieki pas savo tėvus, kurie visada, kad ir kaip erzindami buvo šalia. 

Mano pačios paauglystė buvo permaininga. Galbūt netgi tylūs uraganas. Atrodytų, kad viskas gerai, saulė šviečia, pievos žydi, visi turėtų dalytis šypsenomis, tačiau paveikslas kupinas tamsos. Tas, kas lieka širdyje, už uždarytų durų, tyliai ar su ašaromis sukurtame savo sielos kiaute. Aš savim nepasitikėjau. Man visada reikėjo, kad šalia būtų žmogus, kuris sakytų "taip tu gali" ir ""viskas yra ir bus gerai". Deja, buvo sunku tokių rasti. Sutiktus "draugus" buvau linkusi naiviai idealizuoti, kai realiai manimi tiesiog naudojosi, ir kai su didelėmis pastangomis pramokau tarti "ne, tapau nereikalinga. Tėvai irgi, nebuvo ta rami užuovėja. Tėtis buvo pasinėręs, į žalingą įprotį, tad retai kada turėjo pakankamai sąmonės ar laiko (visgi, ištaikius gerą momentą, visada galėjau remtis į jį). Mama, mačiusi daugybę piktų ir liūdnų likimo pinklių, stengėsi mane nuo visko apsaugoti. Ji šventai tikėjo, kad darysiu visas klaidas, eisiu blogiausiais keliais, kur sutiksiu pikčiausius žmones ir nutiks visos įmanomos nelaimės. Ji taip bijo. Dar ir dabar, privalau stengtis jai įrodyti, kad mano pasirinkimai gali būti teisingi. Iš šono pažiūrėjus, net ir dabar, aš dar nebaigiau savo tokios paauglystės, tikriausiai ji ir nesibaigs. Juk visada liksiu vaikas savo tėvams. Tėtis dabar žymiai dažniau toks, su kuriuo galiu kalbėtis ir jaustis saugi, mama dar vis visur įžvelgia pavojus. Džiaugiuosi, kad jie, nors ir tokie skirtingi sugebėjo išlikti kartu, ir esu dėkinga, kad jie taip myli mane ir mano brolį. 

Trečias variantas, atrodo pats šviesiausias, kai tėvų ir vaikų santykiuose to hormoninio "BUM" nė nebuvo. Pažįstu keletą tokių šeimų. Visi gražiai sutaria, nors ir pasiginčija karts nuo karto, tačiau nebūna dramų. Tėvai palaiko savo atžalų pasirinkimus, palaiko juos ir paremia kaip tik galėdami, o vaikai stengiasi iš visų jėgų parodyti kokie jie yra geri, jie noriai susiskambina ir matosi su tėvais. Smagu matyti tokį idilišką vaizdelį, su lengvu balto pavydo prieskoniu džiaugiuosi jų laime. Kita vertus, atėjus laikui suaugti, kai metas pradėti galvoti apie savos šeimos kūrimą, tokiems vaikams kyla problemų. Jų ryšys su savo šeima toks glaudus, jog jie pamiršta, kad jiems vertėtų praplėsti savo širdį ir naujiems žmonėms.

Manau, kad esi bent vienu žingsniu arčiau brandos, kai bent jau stengiesi suprasti savo tėvus. Tada net ir tamsiausiuose prisiminimuose, ir skaudžiausiuose jausmuose randi kibirkštelę, kuri nušviečia priežastis, kodėl buvo pasielgta vienaip ar kitaip. Jei manai, kad tu turi daug paslapčių, sužinojus kiek tavo tėvai turi paslapčių ir atspalvių, apie kuriuos tu nė nenutuokei ar nenorėjai žinoti, suprastum kad niekas nėra paprasta.Viskas turi tamsiąją ir šviesiąją pusę. 

Žydinčios dienos

Kartais įsivaizduoju savo dienas kaip žydėjimą. Kartais mano dienos būna kupinos spalvotų gerberų, kai daug juokiuosi su draugais, kartais jos būna rausvos su baltais dryželiais, kai antra pusė laiko už rankos. Kai reikia atsisveikinti su seniai matytais draugais, jaučiu krentančius spalvotus klevų ir kaštonų lapus, o kartais matau besiskleidžiančius obelų žiedus, kai sugebu ką nors pradžiuginti.

Valgant ledus, pilvuke pražysta pienių žiedai, o kai nusiviliu savimi jaučiu supuvusių obuolių kvapą. Nuo lelijų žiedų man darosi silpna, bet turiu būti stipri, nes reikia laikyti save ir artimuosius praradus dalį šeimos. Žibutės man primena šeimą ir tuos lazdynus prie kurių pabyra mėlyni žiedeliai saulės atokaitoj.Snieguolės trapios kaip pats pavasaris, o mano čilio balti žiedlapėliai transformuojasi į ugningus vaisius.

Pavasaris dažniausiai kvepia obelų, slyvų, vyšnių žiedais. Visi augalai sužaliuoja, o kiekvienas gyvas padaras sukruta pabudęs iš žiemos sąstingio. Tik kas pažadins mane? Kas išlaisvins? 

Ką tik su draugu užsiveisėm savo sodą, kurį prižiūrim mes dviese. Ten taip gera, taip ramu. Beveik kaip vandens lelijos. Plūduriuojam savam tvenkinyje ir viliojam atskristi laumžirgius, kad jie grotų savo sparneliais mūsų žydinčioms dienoms. Vos iškėlus koją iš savo sodo, ramybės oazė dingsta. Lėkimas, skubėjimas. Gaižios ugniažolės, piktos dilgėlės  - sunkiai sutramdomos, bet teisingai pasirūpinus, net ir tokia aplinka gali gydyti. Ugniažolėms prisilietus tingumo karpos nudeginamos, o su dilgėlėm nuėjus į pirtį galima puikiai atsipalaiduoti ir pamišti nuoskaudas. Tas sunku, bet įmanoma. 

Nors aplinkui tiek žiedų, pastaruoju metu jaučiu supuvusius obuolius. Ta smarvė persmelkia net ir sodo gaivą. Esu pavargusi, irzli, jautri. Stengiuosi būti stipri, bet šypsenai trūksta įkvėpimo per tą nelemtą obuolių tvaiką. 

-Kaip sekasi?

-Gerai, susitvarkau su viskuo.

- Tu taip kovoji, man gaila žiūrėt į tave. Juk tai laimingiausias laikas tavo gyvenime. Tiek žmonių norėtų būti tavo vietoje. O tu įsikibusi į ambiciją. Ambicija gali būti blogai, ypač jei nesiseka. O tau nesiseks, juk taip būna, kad nesiseka. Turi džiaugtis. Ar tu laiminga?

- Aš laiminga, tik nesimato.

- Turi išsilaisvinti. 

Mokausi. Išmoksiu. Gavau naują obuolį. Šitas šviežutėlis, dar net neprinokęs. Saulės mažai glostytas,  o kirminėlio jau pakramsnotas. Kas mane laiko? Kur mano sparnai? Svajonės mane visada keldavo į padebesius, negi inžinerija atėmė sparnus? O gal tai vadinasi branda? Branda juk turėtų analogiškai teikti išminties, harmonijos, o ne įkalinti. Kaip išmokti džiaugtis? Mano šypsena tu. Žydėsiu.

Gana kaltinti, kad kažkas kiša mane į rėmus. Gana niekinti save ir gailėtis savęs, kad ne šiltnamyje augu. Laikas iš supuvusių obuolių pasidaryti trąšas. Brandinsim obuolius ir sodinsim gėles.

Gal poilsio, džiaugsmo ir šypsenos žiedų nebeslėpsiu. Bent jau pasistengsiu. 

Kartais reikia tiesiog pokalbio

Kiek žmonių esi išgelbėjęs? 

Daryti gerus darbus yra gera. Stengiuosi kaip galima  dažniau tai daryti. Jei vyksta kokia nors geranoriškumo akcija ar galiu paremti žmones, kuriems kažko trūksta,  o aš galiu pasidalinti, visada taip ir padarysiu.

Yra žmonės, kuriems aš negaliu padėti. Pavyzdžiui, turėjau keistą įvykį.

Prieš dvejus metus lankiausi savo vaikino gimtinėje. Su jo draugais nuėjome pasėdėti prie upės, kadangi buvo vasara ir gražus oras, buvom pasiėmę keletą skardinių alaus. Vieta buvo nuošaloka, tačiau visgi vieša, tad sulaukėm "svečių". Atėjo du vyrai ir moteris, aiškiai neblaivūs. Vaikinų kompanija, su kuriais buvau draugiški ir mandagūs, taigi ėmė šnekučiuotis su atvykėliais. Kol jie kažką šnekėjo, susipažinau su moterimi. Jos vardas sutapo su mano pusseserės vardu, jai patiko kaip tariu jos vardą. Viskas truko neilgai, tačiau atsisveikindama moteris norėjo mane apkabinti. Apkabinusi ji sušnibždėjo, jog ji yra belaisvė. Vienas iš tų vyrų ją išlaiko ir ji neturi kur nuo jo pabėgti. Jis nuolat ją kontroliuoja ir ji jaučiasi kaip narve. Ji sakė, kad aš jai niekuo negaliu padėti, tiesiog ji norėjo, kad kas nors žinotų jos istoriją. Likau šokiruota, tačiau vaikinams nieko neprasitariau. Grįžus iš lauko, mano vaikinas ėmė klausinėti kas man ne taip. Papasakojau ir jam ką girdėjau. Jis mane apkabino ir ilgai kurį laiką tylėjom. Kiek nurimę dar kažką šnekėjom, tačiau tai visam laikui įsirėžė man į atmintį.

Prieš keletą metų nepažįstamas vaikinas parašė man per facebooką, jis mane surado iš kažkokio mano komentaro, nes jam patiko ką sakiau. Kurį laiką bendravome, tačiau jis norėjo daugiau nei būti draugais, o aš to nenorėjau, tad bendravimas nutrūko, tačiau likom vienas kito "draugų" sąrašuose.

Vakar jis man parašė. Jis norėjo paskutinio pokalbio. Neturėjo kam parašyti, tad parašė man. Jis buvo visai pakrikęs. Po kelių bandymų nusižudyti jis norėjo pagaliau pasiekti savo siektą rezultatą. 

Galbūt nuskambės keistai, bet su juo susirašinėdama buvau visiškai šaltų nervų. Bendravom kelias valandas. Iš pradžių jis tik liejo savo sielvartą, tada pyktį - jis įžeidinėjo mane, stengėsi išvesti iš kantrybės, tada vėl puolė į savigraužą, kol pagaliau nukreipiau jo mintis kiek kita linkme. Galų gale sulaukiau dėkingumo.

Mano nervai buvo šalti, nes esu jau ne kartą kalbėjusi su žmonėmis "ant ribos". Būna akimirkų, kai žmogus nemato kito kelio, kaip pabaigti savo gyvybę. Jo/ jos bėdos, jam atrodo pati didžiausia tragedija. Bent man asmeniškai daugiausia teko kalbėtis su žmonėmis tokioje situacijoje, kai jiems buvusi antra pusė sudaužo širdį. Iš mano perspektyvos, būna kur kas sunkesnių ir blogesnių situacijų, nei faktas, kad vaikinas ar mergina tave išdavė, paliko, įskaudino. Meilė yra rizika, reikia su tuo susitaikyti. Gal tokiu savo požiūriu bent iš dalies užkrečiu ir žmones ant ribos, jie kiek nurimsta? Galbūt pokalbis su kitu žmogumi padeda suvaldyti siautėjančias emocijas? O gal tiesiog reikia jausmo, kad kažkam tu rūpi ir yra žmogus, kuris stengiasi tave suprasti?

Šiaip ar taip, žmonėms reikia kalbėtis su žmonėmis. Paprasti, bet nuoširdūs žodžiai gali nuveikti didelius darbus.

Žvaigždėtos naktys

Gyvenam po žvaigždėtu dangumi, tačiau to net nepastebim. kasdien vaikštom nukarę smakrus žemyn ir vis kažkur skubam. Vieni į mokyklą, kiti į darbą, kiti į ligoninę, kažkas į policiją, kažkas į namus, anksčiau ar vėliau  - visi į kapus. Jaučiamės tokie svarbūs išlaikę egzaminus ar gavę paaukštinimą darbe. Žinoma, gera džiaugtis smulkmenomis, bet kas iš tikro svarbu. Kiek mūsų darbai, nuopelnai ir nesėkmės iš tikro svarbūs? Mums, kitiems žmonėms, šaliai ar pasauliui? Kas mes tokie, kad vis keliame savo asmenį ir taip dažnai linksniuojam "aš", "mano", "man"...
Kaip gera užverst galvą aukštyn ir stebėti dangų. Mano draugė sako, kad rugpjūčio žvaigždės gražiausios, juk jos ir Mamontovo apdainuotos, tačiau man mielos gruodžio pabaigos ir  sausio šalčiu spindinčios žvaigždės. Skaisčią naktį netgi galima pamatyti savo kvėpavimą. Apskritai, žiema man nakties karalijos laikas. Mėgstu nakties šviesas, jų atspindžius vandenyje, girgždančius žingsnius ir iš kažkur atsiradusį palengvėjimą. Lyg tamsa leidžia pamiršti dienos rūpesčius ir dovanoja žvaigždes, o mėnuo nušviečia kelią. Vasarą dažniau tuo galima pasimėgauti, nors naktys ir trumpos, tačiau šaltukas mažiau kandžiojasi, o ir rytais nereikia anksti verstis iš lovos.
Kai buvau mažulesnė, eidavau užvertusi galvą ir stebėdavau dangų. Man pasisekė, kad mano žvyrkeliu retai kada pravažiuodavo mašinos, nors kartais ir tekdavo užkliūti už akmens ar nepastebėti duobės. Su amžiumi ir atsakomybėmis galva vis dažniau nusileidžia žemyn su žemiškais rūpesčiais. Visgi verta bent tas kelias minutes užversti galvą aukštyn ir stebėtis, siektis į nematomus tolius ir erdves