Žydinčios dienos

Kartais įsivaizduoju savo dienas kaip žydėjimą. Kartais mano dienos būna kupinos spalvotų gerberų, kai daug juokiuosi su draugais, kartais jos būna rausvos su baltais dryželiais, kai antra pusė laiko už rankos. Kai reikia atsisveikinti su seniai matytais draugais, jaučiu krentančius spalvotus klevų ir kaštonų lapus, o kartais matau besiskleidžiančius obelų žiedus, kai sugebu ką nors pradžiuginti.

Valgant ledus, pilvuke pražysta pienių žiedai, o kai nusiviliu savimi jaučiu supuvusių obuolių kvapą. Nuo lelijų žiedų man darosi silpna, bet turiu būti stipri, nes reikia laikyti save ir artimuosius praradus dalį šeimos. Žibutės man primena šeimą ir tuos lazdynus prie kurių pabyra mėlyni žiedeliai saulės atokaitoj.Snieguolės trapios kaip pats pavasaris, o mano čilio balti žiedlapėliai transformuojasi į ugningus vaisius.

Pavasaris dažniausiai kvepia obelų, slyvų, vyšnių žiedais. Visi augalai sužaliuoja, o kiekvienas gyvas padaras sukruta pabudęs iš žiemos sąstingio. Tik kas pažadins mane? Kas išlaisvins? 

Ką tik su draugu užsiveisėm savo sodą, kurį prižiūrim mes dviese. Ten taip gera, taip ramu. Beveik kaip vandens lelijos. Plūduriuojam savam tvenkinyje ir viliojam atskristi laumžirgius, kad jie grotų savo sparneliais mūsų žydinčioms dienoms. Vos iškėlus koją iš savo sodo, ramybės oazė dingsta. Lėkimas, skubėjimas. Gaižios ugniažolės, piktos dilgėlės  - sunkiai sutramdomos, bet teisingai pasirūpinus, net ir tokia aplinka gali gydyti. Ugniažolėms prisilietus tingumo karpos nudeginamos, o su dilgėlėm nuėjus į pirtį galima puikiai atsipalaiduoti ir pamišti nuoskaudas. Tas sunku, bet įmanoma. 

Nors aplinkui tiek žiedų, pastaruoju metu jaučiu supuvusius obuolius. Ta smarvė persmelkia net ir sodo gaivą. Esu pavargusi, irzli, jautri. Stengiuosi būti stipri, bet šypsenai trūksta įkvėpimo per tą nelemtą obuolių tvaiką. 

-Kaip sekasi?

-Gerai, susitvarkau su viskuo.

- Tu taip kovoji, man gaila žiūrėt į tave. Juk tai laimingiausias laikas tavo gyvenime. Tiek žmonių norėtų būti tavo vietoje. O tu įsikibusi į ambiciją. Ambicija gali būti blogai, ypač jei nesiseka. O tau nesiseks, juk taip būna, kad nesiseka. Turi džiaugtis. Ar tu laiminga?

- Aš laiminga, tik nesimato.

- Turi išsilaisvinti. 

Mokausi. Išmoksiu. Gavau naują obuolį. Šitas šviežutėlis, dar net neprinokęs. Saulės mažai glostytas,  o kirminėlio jau pakramsnotas. Kas mane laiko? Kur mano sparnai? Svajonės mane visada keldavo į padebesius, negi inžinerija atėmė sparnus? O gal tai vadinasi branda? Branda juk turėtų analogiškai teikti išminties, harmonijos, o ne įkalinti. Kaip išmokti džiaugtis? Mano šypsena tu. Žydėsiu.

Gana kaltinti, kad kažkas kiša mane į rėmus. Gana niekinti save ir gailėtis savęs, kad ne šiltnamyje augu. Laikas iš supuvusių obuolių pasidaryti trąšas. Brandinsim obuolius ir sodinsim gėles.

Gal poilsio, džiaugsmo ir šypsenos žiedų nebeslėpsiu. Bent jau pasistengsiu.