Negaliu nustot mylėt tavęs

Jau kurį laiką, jaučiau, kad iš jo pusės kažkas ne taip. Kitokie prisilietimai, kartais net ir kitoks žvilgsnis. Bet visada viskas atrodydavo geriau. Vakar jis užėjo pas mane, atrodė nieko nenutiko, bet jaučiau, kad reikia pokalbio. Anksčiau niekaip nepavykdavo jo pradėt, bet vakar tam pribrendau. Reikėjo pasiruošti tam kas laukė. Pasikviečiau pasivaikščioti. Nuo pat pradžių, kalbėjom rimtai, tiksliau aš kalbėjau. Tada abu nutilom. Tiesiog ėjom... Mačiau, kad jis man kažką labai rimtai mąsto. Kažką ko nenori man sakyti. Prirėmiau jį prie sienos ir išgirdau, savo nuogąstavimus garsiai, Jis abejojo ar nori būti su manim. Dar pašnekėjus jis pats suprato, kad turi apsispręsti. Jis nusprendė, kad nori baigti.
Stojantis nuo suoliuko, vos nenugriuvau, svaigo galva. Norėjau laikyt jo ranką, bet žinojau kad nebegaliu. Jis pasakė, kad nuo pirmo pasimatymo visada laikėmės už rankų, o dabar keista. Aš atsakiau, kad reikia pratintis. Ėjau pirma, negalėjau atsisukti. Negalėjau matyt jo. Privalėjau bent tas kelias minutes laikytis stipri. Negalėjau pratrūkti jo akyse. Lifte jau buvo keli žmonės. Stovėjau nugara į visus. Atsidarius lifto durims, puoliau lauk, jis dar su manim atsisveikino, aš taip pat, kol užsidarė lifto durys...
Kambariokė davė raminamųjų. Jau maniau, kad padėjo. Ėmė miegas. Bet su pasąmone ne taip lengva. Man atsigulus, kambariokė išėjo pas draugę. Atrodė, kad po sekundės atsivers durys ir įeis jis. Pasakys, kad negali taip, kad nori būti su manimi ir viskas bus gerai. Taip nebuvo... Susikoncentravau į miegą. Matau ošiančias pušis. Smėlis, kopos, jūra. Proskynoje guliu ant pleduko. Jis šalia...
Veju mintis lauk. Ežeras. Skaidrus ir žalias... Taip ramu. Šoku į vandenį ir plaukiu. Pati nepajaučiu kaip atsiduriu valtyje, o prie irklų jis... Atsisėdau lovoje ir tiesiog puoliau į ašaras. Parašiau trumpą raštelį, kurio jam neatiduosiu. Paskambinau draugui... Šnekėjom keletą gerų valandų, jis bandė mane guosti, deja, sekėsi nekaip... Nuvariau jį miegot ir pati vėl išjungiau šviesą ir atsiguliau. Pačiu laiku, nes grįžo kambariokė. Tikriausiai pamanė, kad visą laiką ir pramiegojau. Būtų gerai.
Nieko negaliu valgyt. Šiaip esu mėgėja tiek gaminti, tiek smaguriaut, tačiau ne dabar. Didžiuojuosi savimi jau dėl to, kad ką tik išgėriau puodelį arbatos ir suvalgiau apelsiną, gal sveikata pagerės. Per rytines paskaitas buvo viskas vienu metu: šalta, karšta, pykina, svaigsta galva, skauda galvą, pilvą, džiūsta burna, bet akyse tvenkiasi ašaros...
Turiu gerą nuojautą. Nuo pat pradžios, jaučiau, kad jis išeis. Nežinojau kokiu būdu, nežinojau kada. Tiesiog taip atsitiko. Keistas dalykas tas jausmai. Dabar žinau tik vieną dalyką. Jis išeina, negaliu jo laikyt, nes noriu, kad jis būtų laimingas. Man tai buvo 8 laimingiausi mano gyvenimo mėnesiai. Visada turėjau, pas ką ateiti tiek su liūdesiu, tiek su džiaugsmu, tiek su meile... Jaučiausi, kad manimi kažkas rūpinasi. Ačiū jam už tai, visada prisiminsiu pačias nuoširdžiausias akimirkas. O dabar žinau, kad net jei jis nėra šalia manęs, net jei jis ir laimingesnis be manęs, jei jam taip geriau, tebūnie. Aš vistiek jį mylėsiu. Visada