Kuo juoda katė laksto per kelią

Žinau, kad anksčiau žadėjau paviešinti savo kūrybos istoriją, tačiau nepadariau ir kol kas dar nedarysiu. Priežastis? Pabandysiu suformuluoti taip, kad neskambėtų visiškai banaliai. Tiesiog va tokį komentarą gavau iš man taip artimo žmogaus, kai jis perskaitė pirmą skyrelį: Veikėjų paveikslai aiškus, bet ne pilni dėmesys sutelktas į moteriškus veikėjus ir jų aurą, bet neaiškus kaip atrodo Rimas, koks jo amžius emocijos.
Kad veiksmas vyksta kapinėse sužinai kai tik ateina Benas, bet koks metų laikas, su kokiomis emocijomis jie ateina, koks ryšys tarp jų. Trūksta scenos aprašymo, sunku įsivaizduoti aplinka, vaizdą, garsus, kvapus. Dialogui trūksta emocijos, skaitai tik žodžius bet kaip į juos reaguoja veikėjai? Jų reakcijos? Ar aplinka keičiausi aplink juos? Taip pat yra stiliaus šuolių, viskas lyriška emocišką ir staiga " per visokias nesąmones" kiek išmuša iš istorijos.

 Pasijaučiau taip, lyg man kikbokso čempionas būtų trenkęs savo karjeros stipriausią smūgį tiesiai man į kepenis. Man atrodė, kad į tuos 12 puslapių būčiau suguldžiusi savo slapčiausias ir mylimiausias sielos daleles, o čia BUM. Labai skaudu, todėl dar paslėpsiu save ir nuo jūsų akių. Pasistengsiu dar patobulint, kad ne man vienai būtų aiškus vaizdas, kaip matyti tą istoriją. Turiu idėją kaip tai padaryti, bet dar nežinau ar pavyks tai įgyvendinti. Būtų smagu rasti žmogų, su kurio pagalba man tas pavyktų. Man tai būtų net ir visai smagu. Kitas žmogus skaito istoriją ir klausia, kas neaišku, o aš perrašau taip, kad būtų suprantama ne man vienai. 

Dar mokykloje man visada buvo problemų su stiliumi. Tiesiog, kai rašau, man viskas atrodo labai aišku ir suprantama, tačiau žmogui iš šalies, akivaizdžiai ne. Tą problemą turiu ne vien rašant, bet ir apskritai gyvenime. Mane sunku suprasti, aš mėgstu slėptis savo kiaute. Iš išorės atrodau lyg ir beveik normali, bent jau stengiuosi.

Pastarosiomis dienomis mąsčiau kokia blogiausia mano savybė. Nusprendžiau, kad matyt išdidumas. Tas truputį sunkina mano gyvenimą, bet iš kitos pusės, leidžia judėt į priekį su užsispyrimu. Puikus pavyzdys, mano savaitės pradžia. 

Po ilgojo savaitgalio grįžtu į Vilnių ir prie pat kambario durų, supratau koks blogas įprotis laikyt raktus striukės kišenėj. Tuo labiau kai tu prie savo kambario durų su pavasarine striuke, o tavo žieminė striukė su raktais už 100km. Gavau gerą moralą iš kambariokės ir mamos. Nesupratau, kam iš to daryt tokią didelę bėdą. Nueisiu kitą dieną į administraciją ir pasiimsiu atsarginius. 

Kitą dieną po paskaitų ėjau vykdyti savo planą. Viskas prasidėjo gerai, sulaukiau budėtojo, gavau raktus, užlipu iki savo kambario, rakinu - nieko. Kambariokė neatrašo. Rakinu vėl, žinau, kad anksčiau spyna truputį kirsdavosi, taigi bandau vėl. Be rezultatų. Nesuprantu, ar tai aš visiška idiotė, kad nesugebu atrakinti, ar ne tas raktas. Pasikviečiau draugą į pagalbą, jam tai pat nesisekė, siūlė pas jį pabūt ir palaukt kambariokės, bet tikėjausi užeit pas draugę. Pas draugą nenorėjau pasilikt, nes nesinorėjo jam trukdyt, jau taip vos grįžus į bendrabutį ( kai ką tik buvau suvokusi, kad esu be raktų) buvau pas juos kambarį, nes ten gyvena ir mano vaikinas. Jie sako, kad aš sava pas juos kambary, bet atsibost nesinori. Draugė, pas kurią galvojau užeit ir pasiguost kokia aš idiotė, net nebuvo bendrabutį. Jaučiau visišką nervinę krizę. Pykau ant savęs tikrai stipriai, bet nesiruošiau nusileist savo puikybei, kad prašyčiausi vėl pas draugą ar darkart eičiau į administraciją. Ėjau į lauką prasivaikščiot. Ten sutikau ne stereotipinę pagyvenusią moterį, kuri žavėjosi Saulėtekio architektūra ir norėjo architektui statyt paminklą. Jai nuėjus grįžau link savo kambario, norėjau darkart išmėgint tą prakeiktą raktą, lengvai nepasiduodu, kad ir kaip tai kvaila. Eidama, sutikau budėtoją, pasakiau apie savo nesėkmę, gavau naują raktą ir pagaliau atrakinau kambario duris. Ironiškiausia, kad visą tą laiką, kai kamavausi prie durų, realiai ir beldžiau, taip pat su draugu prie durų irgi diskutavom kas čia gali būt, o mano kambariokė palaimingai miegojo užsirakinusi duris. (p.s. raktas nebuvo įkištas į spyną, nes pas mus užsukama spyna iš vidaus). 

Kai viską surašau, atrodo, kad nebuvo ko labai man nervintis, tačiau realiai nervų buvo labai daug.Tokiom dienom geriausiai tinka pasakymas, kad ir protinga višta užpakalį išsidilgina. Bet tos dilgelės gali baisiai skaudžiai gelt.